Apsilankę mažučiame boutique galite rasti tai, ko niekada neaptiktumėte didelėse parduotuvėse, kur galima rasti viską. Žmonės kaip skruzdėlyčių kolonijos bėga, skuba, lekia į savo akropolius, kuriuose, jie žino, viską galima rasti ten, kur tokio paties pobūdžio kita prekė stovėjo anksčiau. Vartotojiškos visuomenės nariai niveliuojasi vieni su kitais, tačiau patys galvoja, kad kiekvienas yra originalus. Boutiques masėms nepatinka. Retro parduotuvėlėse reikia žiūrėti, kad pamatytum. Šiose krautuvėlėse būna originalių drabužių, papuošalų, namų dekoracijų ar kitokių širdžiai mielų smulkmenų. Kaip gerybinis virusas pastaraisiais metais pradėję plisti boutiques dabar tampa originalių jaunų žmonių mekomis ir garbaus amžiaus ponų pamėgtomis vietomis.

„La Boutique“ atsiskleidžia jauni kūrėjai

Jauna ir besišypsanti parduotuvės „La Boutique“ savininkė Indrė Stanytė su mumis pasidalino ne tik arbata, bet ir spalvingu pasakojimu apie parduotuvėlės gyvenimą. Kelios minutės pėsčiomis nuo Vilniaus Rotušės įsikūrusi krautuvėlė − jaunųjų dizainerių teritorija. Dar nė metukų neturintis boutique klientų ant pirštų nebeskaičiuoja, o norintys būtent čia pardavinėti savo gaminius dizaineriai tai gali daryti tik praėję parduotuvėlės savininkės patikrą, kurios metu moteris įvertina jaunojo dizainerio potencialą tobulėti ir norą kurti daugiau nei keliems pastoviems klientams. „Mes visi esame „La Boutique“ šeima“, − šypsojosi I. Stanytė. Jaukumo parduotuvėlei suteikia ne tik mažos patalpos, didžiulis veidrodis persirengimo kabinoje, pačių dizainerių dekoruotos drabužių pakabos, didžiuliai popieriniai raudoni rutuliai vitrinoje, bet ir baili jorkšyro terjeriukė Faina.

Kiekvienas užsukęs į „La Boutique“ čia gali atrasti daikčiuką, kuris tarsi laukė būtent to žmogaus. „Turėjom tokią raudoną rankinę, kuri ne tik niekam netiko, bet ir parduotuvėje nebuvo kur jos dėti, o išmesti, atiduoti atgal buvo gaila. Po kažkiek laiko pas mus užsuko viena mergina, kuri rengėsi labai ryškiai, nusipirko tą rankinę ir dar dabar labai puikiai derina ją prie šalikų, ryškių drabužių“,− parduotuvėlės gyvenimo smulkmenomis dalijasi I. Stanytė. „La Boutique“ orientuojasi į išskirtinio skonio klientus, todėl čia galima rasti ir veltų rankinių su dailiomis retro nuotraukomis ant šono, ir plaukų lankelių iš plunksnų, ir šilkinių tunikų, ir vienetinių paltų, kuriuos dėvėti nesiryžtų pilkomis pelytėmis vadinamos moterys.

„La Boutique“ savininkė I. Stanytė: „Įeina dauguma klienčių į kabiną ir girdžiu: „Aš sustorėjau, aš nebegraži“. Tuomet ant veidrodžio užrašėm: „Tu esi pati gražiausia… Veidrodėlis.“

httpv://www.youtube.com/watch?v=i73L9qAZeyg

„Retro Vintage“ komisiuko daiktai suranda naujus šeimininkus

Visai šalia Lukiškių aikštės jau metus veikiantis boutique „Retro Vintage“ saugo begalę smulkmenų. Ir visos atkeliavusios iš kažkieno namų, su savomis istorijomis, laukiančios kitų šeimininkų. Edita Petruitienė − parduotuvėlės savininkė − ją įkūrė iš gailesčio drabužiams, kurie buvo įsigyti brangiai, o vėliau pabodę. „Šovė į galvą, kad būtų galima juos mainyti į kitus“,− kalba parduotuvėlės savininkė.

E. Petruitienė nebeapsipirkinėja didelėse parduotuvėse, aksesuarų ieško adekvačiose kaip jos krautuvėlėse užsienyje ar Lietuvoje, be to, į komisą priima ir jaunų dizainerių darbelius. Sauganti, parduodanti ir tausojanti gaunamus daiktus krautuvėlės savininkė vertina kokybiškas, kaip pati sako, „nenunešiotas prekes“. Parduotuvės darbuotojos Indrės Guzevičiūtės nuomone, tokiose parduotuvės lankosi labai įvairūs žmonės. Tokie, kuriems nepatinka apsipirkinėti nugara besitrinant į kitą žmogų. Klientai keičiasi, jų ratas tai didėja, tai mažėja, tačiau tie, kuriems boutiques tapo daugiau nei eiline parduotuve apsilankyti nepamiršta apsilankyti.

„Retro Vintage“ darbuotoja I. Guzevičiūtė: „Tokioje vietoje norisi jaukumo, nes čia ne prekybos centras, kur žmonės patys išsirenka − čia jie nori dėmesio ir patarimo.“

httpv://www.youtube.com/watch?v=gciOoBBqGsY

„Retro Vintage“ parduotuvėlėje galima rasti ir praėjusių metų kolekcijų drabužius, kurie jų šeimininkams pabodo, ir sidabrinių stalo įrankių, ir namų interjero niekučių. Tokie daiktai, kurie būna pasenę ir kurių jau niekas nebenupirks, dažniausiai būna moraliai patys vertingiausi. Garbingoje ir visiems matomoje vietoje ilsisi senutės atnešti 1924 m. bateliai, kurių E. Petruitienė pažadėjo niekam neparduoti.

Svarbiausias skiriamasis paprastos dėvėtų rūbų parduotuvės ir komiso „Retro Vintage“ skirtumas tas, kad į komisą savo daiktus gali atnešti beveik bet kas. Jie nebūna purškiami chemikalais, būna švarūs, tvarkingi. Paradoksalu, tačiau kuo žmogui būna sunkiau atsisveikinti su savo daiktu, tuo rečiau kas nors jį perka. Dažnai tokie drabužiai ar papuošalai grįžta pas savo šeimininkus. Tačiau jei taip nenutinka, komiso darbuotojos skambina daikto šeimininkui ir kviečia ateiti pasiimti pinigų.

Daiva: „Dovanoju gražiausias savo mintis.“

„Vienetinis gaminys“, „Antro tokio nėra“, „Specialiai jums“ − tokius užrašus prie drabužių ar papuošalų sau leistų rašyti tik tie dizaineriai, kurie nedirba dideliuose mados namuose. Viena iš tokių − Daiva, kurianti auskarus, apyrankes, žiedus, koljė, sages, dekupažo technika gražinanti atvirutes, paveikslėlius, nuotraukų rėmelius. Tam naudoja visokias medžiagas, pradedant siūlais ir popieriumi, baigiant fimo-modelinu ir oda.

Savo gaminius ji neša į mažas parduotuvėles, kuriose tikisi juos parduoti. Nors atsiliepimai apie gaminius geri, pirkėjų nėra daug, nes vienetiniai rankų darbo papuošalai kainuoja gana brangiai: žiedas iš karoliukų apie 25 litus, sagė su kokiu nors akmeniu apie 30 litų, karoliai apie 40 litų, o auskarų kainuos svyruoja nuo 10−ies iki 30−ies litų. Daiva sako, kad jai patinka savo gamintais papuošalais pasipuošti pačiai, dovanoti juos draugėms, o ne laikyti stalčiuje: „Dovanoju gražiausias savo mintis mamai, dukrai, giminaitėms, draugėms. Iš vienos pusės, malonu duoti, iš kitos pusės − paprasta reklama, nes ne viena draugė jau grįžo su klausimu ar galiu padaryti karolius ar auskarus jos kolegei.“

Pati Daiva savo spintą pildo rūbais ir iš didelių parduotuvių, ir iš boutiques. „Visada ieškau kažko originalaus. Juk norisi atrodyti kažkaip ypatingai, kad nebūtum eiliniu žmogeliuku, ką tik „prasinešusiu“ per turgaus lentynas“,− kalba ji. Kaip dizainerė ji patartų geriau turėti kelis, tačiau tikrai originalius daiktus: „Kam reikia užsiversti nereikalingu šlamštu, kurį po kiek laiko tenka išmesti, nes jis tik užima vietą? Rankų darbo papuošalai, vienetiniai rūbai yra būtent tie ypatingieji, nes tada moteris žino, kad būtent ji turi tokią sagę, kokios neturi niekas kitas. Ir tai savotiškai veža. Aš pati geriau jaučiuosi kai dėviu išskirtinius rūbelius. Manau, kad pirkti turguje neverta, nes ten veža serijinės gamybos prekes iš Kinijos (ar velniai žino iš kur), kurios ne tik ilgai netarnaus, bet dar ir su kokybe prasilenks“,− kalbėjo dizainerė.

Vieną didžiausių apsipirkinėjimo klaidų moteris įvardino permokėjimą: „Merginos negalvoja, kur ir kaip galėtų rasti panašų ar net geresnį daikčiuką už žymiai mažesnę pinigų sumą. Gerai, kad yra dideli prekybos centrai, kur galima rasti kokias pigias kelnes sėdėti namie. Ne visi gali įpirkti tų pačių jaunųjų dizainerių rūbų ar aksesuarų. Be to, kai pagalvoji, gali rinktis − ar nulėkti į maisto prekių parduotuvę ar leisti sau pasivaikščioti parke pasipuošus šilkine bliuzele.“

Ateinam su šypsena, išeinam su naujais draugais

Apsilankiusios ne vienoje retro parduotuvėlėje, pasikalbėjusios su jų savininkais, darbuotojais ir klientais, apžiūrėjusios begalę sijonų, suknelių, paltų, rankinių, batelių, auskarų, žiedų ir apyrankių galime ne daryti kažkokias išvadas, o suvokti, kur buvo mieliausia.

Juk apsipirkinėjant kiekvienam yra svarbu ne tik atrasti širdžiai mielą rūbą, bet ir išeiti iš parduotuvės su gera nuotaika. Didelėse parduotuvėse jų darbuotojai gali patarti dėl džinsų dydžio, bet ne kaip gydyti kosulį, jie gali pameluoti, kad marškinių rankovės nėra per ilgos, bet ne pasiūlyti jas pataisyti su dizainerio pagalba, jie gali nusišypsoti jei pamatys tavo liūdną veidą, bet ne pasiūlyti arbatos ir krėslą pokalbiui.

Jaukumas ir paslaptis − tokie žodžiai ateina į galvą mąstant apie boutiques ir komisus.
Greitis ir žmonių masė − taip apibūdintumėte „Akropolio“ parduotuves.

Dovilė Tuskenytė, Liūnė Naujikaitė, Miglė Kriaučiūnaitė, Rasa Kregždaitė

Susiję