Kovo 9 dieną Seimo Konferencijų salėje vyko konferencija „Laisvė ir atsakomybė: ekonomikos ir politikos pagrindai „Caritas in veritate“ šviesoje“. Renginio metu buvo pristatyta Popiežiaus Benedikto XVI enciklika, pratęsianti Bažnyčios socialinį mokymą „Caritas in Veritate“ („Meilė tiesoje“) apie visapusišką žmogaus vystymąsi.

Konferencijoje dalyvavo politikai, verslininkai, o pranešimus skaitė Lietuvos ir užsienio svečiai: Milano – Bikokos universiteto, Anglijos Nortvičo universiteto ir Italijos Sofijos universitetinio instituto profesorius Luidžinas Brunis (Luigino Bruni), Italijos Sofijos universitetinio instituto profesorius Antonijus Marija Badžijas (Antonio Maria Baggio), Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto vicedekanas kunigas dr. Kęstutis Kėvalas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkė Irena Degutienė ir arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Lyriškas įžanginis žodis

„Meile tiesoje turėtų būti grindžiami visi mūsų žingsniai“, – tarė Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, Popiežiaus enciklikoje įžvelgusi principą, kurio turėtų laikytis Lietuvos žmonės – visuotinės gerovės ir teisingumo troškulį. Ši enciklika adresuota ne tik dvasininkams ir tikintiesiems, bet ir tiems, kuriems dėl užimamų pareigų tenka tvarkyti ekonominės plėtros ir socialinius reikalus.

2010-ieji – Vyskupų Konferencijos paskelbti padėkos už laisvę metais. „Už laisvę reikia dėkoti ne tik malda, bet ir darbais. Ši konferencija – padėkos už laisvę darbas“, – kalbėjo Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininkas Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Daugelis žmonių Kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, sutinka pikti ir nusivylę. To priežastis, anot S. Tamkevičiaus, yra meilės stygius – žmonės nebejaučia meilės ir gyvena vien tik sensacijomis ir nusikaltimų aprašymais. „Enciklika rodo kelią, kuriuo reikia eiti, nes Bažnyčios balsas turi būti girdimas visiems, o ne tik senukams, dejuojantiems dėl per mažų pensijų“, – kalbėjo S. Tamkevičius.

Enciklikų rašymo tradicija prasidėjo XIX a.

Konferencijoje dalyvavęs Kęstutis Kėvalas pasakė, kad šio renginio metu bus pristatytas kitoks požiūris į visuomenei aktualias problemas. Katalikų Bažnyčia nuo seno naudojo įvairias komunikacijos priemones, norėdama informuoti visuomenę apie dvasininkijos poziciją tam tikrais socialiniais, politiniais ir ekonominiais klausimais. Viena iš tų komunikacijos priemonių yra enciklika, svarbiausias Popiežiaus dokumentas. Socialinių enciklikų rašymo tradicija prasidėjo daugiau nei prieš 100 metų, kai Popiežius Leonas XIII 1891 m. parengė encikliką „Rerum Novarum“ („Nauji dalykai“), kurioje buvo pateiktas Bažnyčios požiūris į plintančias komunizmo idėjas. Leonas XIII įspėjo pasaulį, kad komunizmas yra vaistai, baisesni už pačią ligą.

Benediktas XVI savo enciklikoje aptaria ekonominės krizės paliestą pasaulį. Krizę jis įvardija kaip galimybę pamąstyti apie savo vertybes ir veiksmus. Popiežius rašo apie transcendentinį humanizmą – visapusišką požiūrį į žmogų: visuomenės vystymasis nėra tik technologinis, reikia pažinti žmogaus prigimtį, nes ji yra pagrindinis šio vystymosi veiksnys. „Žmogus nėra pasiklydęs atomas atsitiktinėje visatoje. Žmogus – Dievo kūrinys, turintis nemirtingą sielą“, – Popiežiaus žodžius citavo K. Kėvalas.

Enciklikoje nemažai kalbama apie socialinėje erdvėje veikiančią ekonomiką, kuri turi būti paženklinta pasitikėjimu. Pasitikėjimas – svarbiausia rinkos veikimo sąlyga, o ekonominė veikla turi prisidėti prie visuomenės moralinio ir socialinio stiprinimo. K. Kėvalas pateikė konkretų pavyzdį: žmogus turi būti įdarbintas kaip asmenybė, o ne kaip instrumentas.

Tauta – tai žmonės, o ne masė

Konferencijos dalyvis Antonijus Marija Badžijas teigė, kad vienas svarbiausių enciklikos elementų yra susijęs su politiniu mąstymu, kuriam kyla grėsmė nutolti nuo realaus žmonių gyvenimo. Politinio mąstymo stoka gali turėti baisių pasekmių: tą įrodė komunizmas, fašizmas ir kitos ideologijos, demoralizavusios žmogų.

Kitas svarbus Popiežiaus dokumente nagrinėjamas elementas susijęs su ekonomine krize. Enciklikoje krizė įvardijama kaip valdžios skurdas, nes ji nesugebėjo apsaugoti savo piliečių nuo nedarbo, nepasitikėjimo, santaupų stokos. Valdžia privalo suteikti garantijas tautai, nes ji yra pagrindinis demokratijos herojus, turintis teisę reikšti savo nuomonę. Deja, šiuo metu yra populiaru akcentuoti teises, bet pamiršti pareigas ir atsakomybę. Tauta – tapatybių, gyvenančių visuomenėje rinkinys, kurį sudaro žmonės, o ne beformė ir nejudri masė. Demokratijai reikalingi aktyvūs visuomenės nariai, jos pagrindinis uždavinys – plėsti tautą ir mažinti masę.

Neatlyginamumo principas

Profesorius Luidžinas Brunis žaismingu pavyzdžiu įrodė, kad demokratija yra glaudžiai susijusi su ekonomika: žmogus, įžengęs į parduotuvę, „balsuoja“ rinkdamasis produktą ir teikdamas pirmenybę vienai, o ne kitai įmonei.

Popiežiaus enciklikoje daug kalbama apie neatlyginamumo principą, kuris turi veikti kartu su ekonomika. Neatlyginamumas atsirado iš žodžio „charis“ („malonė“), juo turi būti pagrįsti ekonominiai santykiai. Šio principo reikšmę L. Brunis atskleidė pavyzdžiu apie koncentracijos stovykloje kalėjusį italą, kuris visa širdimi nekentė fašistų, tačiau jų pavestą darbą, sienų mūrijimą, atlikdavo kruopščiai ir idealiai. „Tai ir yra neatlyginamumo menas, susijęs su žmogiškuoju orumu“, – teigė L. Brunis.

Bažnyčia nesmerkia turtų

Enciklika kritiškai vertina kapitalizmą, bet pozityviai žvelgia į verslininką ir į rinką. Be verslininkų gera visuomenė neegzistuoja, nes jų paskirtis yra sukurti darbą. Verslininkas moka mokesčius, kuria projektą. Pelnas – ženklas, kad tas projektas veikia, o turtas vertingas tada, kai atsiranda iš darbo.

Konferencijos pabaigoje L. Brunis dabartinę ekonominę situaciją iliustravo pasakėčia apie rojų ir pragarą. Pragaras – vieta, kur stovi gausus vaišių stalas, bet prie jo sėdintys žmonės negali valgyti, nes šakutės per ilgos pasmeigti maistui. Rojuje stovi toks pats stalas su vaišėmis, tačiau sėdintieji prie jo maitina tą, kuris sėdi šalia, todėl šakučių ilgis netrukdo. „Atėjo metas pagalvoti apie savo vertybes, nes globalizacija ir ekonominė krizė prailgino mūsų šakutes“, – kalbėjo L. Brunis.

Susiję