Svajoju apie batus, o gaminu ratus
Kiekvienas savo gyvenime turime begalę svajonių ir norų. Tik skirtumas tas, kad vienų jos didesnės, kitų labiau spalvotos, o trečių atrodo galbūt net neįgyvendinamos. Rašytojas Paulo Coelho savo knygoje „Alchemikas“ teigė, kad gyvenimas būtent ir yra tuo žavus, kad jame pilna įvairiausių troškimų ir tik noras juos įgyvendinti padaro tavo kasdienybę įdomią.
O apie ką svajoja šiandieninis studentas? Apie milžinišką kalną pinigų ar kuo greitesnį būdą baigti universitetą ir pradėti kitokį – savarankiško ir dirbančio žmogaus – gyvenimą? O gal jie nieko nelaukia ir griebia jautį už ragų? Darbas ir studijos studentų gyvenime. Kaip jiems pavyksta visa tai suderinti?
Trys pirmo kurso studentai – teisę studijuojantis Artūras Asakavičius iš Vilniaus universiteto, kūrybinių industrijų specialybę pasirinkusi, Edita Jakubova iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir būsima architektė Gintė Milvydaitė iš Drezdeno technikos universiteto – dalijasi savo patirtimi.
Gal galėtumėte papasakoti plačiau apie savo neuniversitetinę veiklą?
Artūras: Organizuoju vakarėlius jaunimui. Turiu savo renginių organizatorių komandą, kurioje dirba 6 žmonės. Mūsų tikslas – pagyvinti Kauno naktinį gyvenimą, nes pats esu kilęs iš ten, ir suteikti jaunimui kokybišką bei saugų laisvalaikį. Dirbu su muzikiniu restoranu – klubu „Papa Jazz“, laisvalaikio namais „Nautilus“ bei kokteiliu baru – „Black pearl cocktail lounge bar“. Mano pareigos tai – idėjų kūrimas ir jų realizavimas.
Edita: Dirbu telemarketingo vadybininke, po paskaitų bendrauju su įvairaus amžiaus žmonėmis ir siūlau jiems įsigyti prekes telefonu.
Gintė: Man dirbti tenka nelabai dažnai, nes toks jau tas auklės darbas. Jis neturi nuolatinio grafiko. Dažniausiai prižiūrėti vaikus einu anksti ryte dar prieš paskaitas arba savaitgaliais.
Kodėl užsiimate tuo? Dėl pinigų trūkumo ar savirealizacijos?
Artūras: Pinigų netrūksta. Niekada nedirbau tam, kad užsidirbčiau. Greičiausiai tai savirealizacija. Kiekvieną vakarėlį organizuodamas siekiu jį padaryti kuo geresnį, o ne uždirbti kalną pinigų, kaip dažniausiai daro žmonės, dirbantys panašų darbą naktiniuose klubuose.
Edita: Tuo užsiimu, nes nenoriu sėdėti tėvams ant sprando, noriu imti iš jų kuo mažiau pinigėlių. Be to laisvo laiko turiu gana daug, todėl norisi kokios nors veiklos, o manoji dar ir pelninga.
Gintė: Pinigų trūkumo tikrai nejaučiu, o dirbu tam, kad galėčiau pradėti savarankišką gyvenimą. Tėvai padėjo atsistoti ant kojų, toliau norisi eiti pačiai. Bet dirbu retkarčiais, nes vis dėlto atvažiavau čia įgyti išsilavinimą, tai ir lieka prioritetu.
Ar sunku sudertini studijas su darbu?
Artūras: Studijas su darbu suderinti nesunku. Visada pirmenybę teikiu studijoms. Žinoma, teko keletą kartų praleisti paskaitas ar nepasiruošti vienam ar kitam seminarui dėl darbo.
Edita: Derinimas labai paprastas, tai darau po paskaitų ir studijos nenukenčia. Juk būtent dėl jų atvykau į Vilnių, o ne dėl dabartinio darbo.
Gintė: Kadangi mano darbas neturi griežto grafiko, suderinti tikrai lengva. Kaip jau minėjau noriu pasiimti kiek įmanoma daugiau žinių, kol auklės darbas tam netrukdo, leidžiu sau dirbti. Tačiau tėvai prašė mesti šį darbą, jų nuomonė man labai svarbi, tad pasistengiau įrodyti, kad tai nepakenks mano studijų kokybei ir sulaukiau pritarimo.
Kokie šiandieniniai Jūsų siekiai ir ką norėtumėte daryti po penkerių metų?
Artūras: Šiandien siekiu kuo geriau pasiruošti sesijai ir kuo geriau išmokti teisinę medžiagą, teoriją. Teisės studijos labai patinka, todėl rimtai žiūriu į šį darbą. Po 5 metų norėčiau dirbti advokatų kontoroje. Mano mini svajonė turėti savo advokatų kontorą arba bent jau tapti jos partneriu. Nesieju savo ateities su renginių organizavimu.
Edita: Tiesiog taip toli ateities neplanuoju.
Gintė: Po 5 metų tikiuosi būti baigusi studijas ir pradėjusi sėkmingai kopti karjeros laiptais. Siekis visada lieka vienintelis – svajonių įgyvendinimas. Tikiuosi, užteks ryžto ir sumanumo tapti savo srities specialiste.
„Kur nėra malonumo, ten nebus ir pelno“. Ką manote apie šį Viljamo Šekspyro teiginį?
Artūras: Visiškai sutinku su šiuo teiginiu. Manau, kad veikla, kuri neteikia džiaugsmo yra neproduktyvi ir tu jos negali atlikti 100 proc. gerai, o apie pelną net nekalbu.
Edita: Žinoma, kai patinka tai, ką darai, tai ir rezultatas būna šimtąkart geresnis, nes patinkantį darbą darai iš visos širdies, atsakingai ir įdėdamas daug pastangų.
Gintė: Teiginiui visiškai pritariu. Žmogus, tam, kad pasiektų gerų rezultatų, turi daryti tai, ką sugeba, gali ir nori.
Ar įgiję diplomą, ieškosite darbo pagal specialybę, ar svarbu tik tai, jog už tai mokėtų pinigus?
Artūras: Ieškosiu darbo pagal specialybę, juk teisės sfera labai plati.
Edita: Visų pirma ieškosiu tokio, kuris būtų pagal specialybę, bet jei nesiseks, tai imsiuos bet ko – juk pinigų reikia visiems.
Gintė: Tik pagal specialybę. Vokietijoje tokie specialistai kaip architektai labai vertinami.
Trys skirtingi studentai. Trys saviti charakteriai. Trys visiškai nepanašios specialybės. O atsakymai ir siekiai ar panašūs?! Taip. Jauni žmonės nebijo svajoti, rizikuoti – tuo jie ir žavūs. Juk be siekio nebus ir rezultato. Na, tai kas, kad šiandien gamini tik ratus, bet tu turi viltį, kad vieną dieną pradėsi siūti batus.
