Jis – Ugnius Liogė. Lygiai prieš tuziną metų baigė žurnalistikos studijas. Lygiai tiek pat metų gyvuoja ir kasmet auga jo organizuojamas šiuolaikinės baltų kultūros ir neofolkloro festivalis „Mėnuo Juodaragis“. Jis dar studijų metais įkūrė „Dangų“, dabar geriau žinomą kaip nekomercinės baltiškos muzikos leidyklą. Jis nepasuko žurnalisto keliu, bet įsisuko į reklamos, dizaino ir kultūrinių projektų veiklos verpetus. Apie tai, kas paskatino šešerius metus studijavus žurnalistiką persiauti batus, vietoje to, kad stipriau susiveržtų senuosius, apie dabartinę veiklą ir šiandieninę žiniasklaidą kalbamės su U. Lioge „Dangaus“ krautuvėlėje „Ragainė“.

Kodėl studijų pasirinkimas buvo būtent toks?

Atrodė įdomi profesija. Tas įdomumas neišgaravo ir studijų metais – sutikau daug įvairių asmenybių, tiek dėstytojų, tiek kurso draugų. Tačiau visad su pastaraisiais juokaudavom, jog, regis, tą, ką mus moko ketverius metus, galėtų įkalti per vienerius, o visa kita tėra praktika ir bendras išsilavinimas. Magistrantūros studijos įsimintinos tuo, kad darbo vadovu buvo Skirmantas Valiulis.

Dar studijų metais ir trumpai po jų teko padirbėti televizijoje, o tuomet dirbau reklamos agentūroje.

Ar pabaigus studijas netraukė žurnalisto darbas?

Manau, jog retas pabaigęs nori dirbti reporteriu, juk tai velniškai daug darbo. Man norėjosi prasmingesnės veiklos. Nes žurnalistas kaip savotiškas robotas – jis visą gyvenimą turi domėtis kitų gyvenimais, sekti, neatsilikti, būti tas mediatorius, kuris regis negali nieko pasakyti iš savo pozicijos ar patirties. Filosofiškai naujienos man prarado prasmę, juolab, jog viskas surišta su bizniu. Tu gali įdėti be galo daug širdies, bet kitą dieną laikraštis bus šiukšlių dėžėje, arba tavo kūrybą panaudos kaip vyniojamą popierių.

Tad kokia ta dabartinė Jūsų veikla?

„Dangų“ subūriau dar studijų metais, jis kilo iš didžiulio entuziazmo, iš domėjimosi kitokia muzika. Visa tai atsispindėjo mano leistame fenzine „Raganos ir alus“, tai buvo mano pirmoji žurnalistinė patirtis. Kadangi internetas dar nebuvo toks įprastas mūsų gyvenime kaip šiandien, buvo populiaru leisti kultūrinius „undergraudinius“ muzikinius laikraštėlius, apie kuriuos, beje, rašiau savo bakalaurinį darbą. „Dangus“ nebuvo susijęs su studijomis. Tas domėjimasis vis labiau augo, gilinomės į tai rimčiau ir štai nusiritome iki šiandienos, kai „Dangui“ – muzikos leidyklai kaip viešajai kultūrinei įstaigai „Baltijos griaustinis“, kuri užsiima kultūriniais projektais, jau šešiolika metų. Žurnalistikos studijų žinias, be jokios abejonės, panaudoju savo veikloje. Galų gale tai pasitarnauja raštingumui, nes aplinkui labai daug žmonių yra neraštingi, netgi tie, kurie turi aukštąjį išsilavinimą.

Jūsų veiklos nauda aplinkiniams, gal net visuomenei. Ar ją pastebite?

Aš negalėčiau to įvertinti. Taip, po festivalio „Mėnuo Juodaragis“ matyti, jog žmonės džiaugiasi, jog plinta idėjos, paskatos kurti, dalintis savo požiūriais. Tačiau mes to nesiekiame, mes viską darome nuoširdžiai, patys, originaliai. Nori nenori neišvengiame komercijos, tačiau jos santykį su mūsų pačių darbu ir idėjom išlaikome pastarųjų naudai.

Ar pastebite, kaip kasmet augate ir ar priklausote nuo visuomenės tendencijų, ar stengiatės jų nepaisyti?

Esame nepriklausoma leidykla, sulaukiame kritikos, bet dėl jos nesiruošiame keisti savo ideologinės krypties. Žinoma, tai veikia, bet, manau, ne pačią esmę. Žinoma, augame, kasmet festivalio dalyvių ir padėjėjų sąrašas vis ilgesnis. Žmonėms reikia vadovauti, tai, pavyzdžiui, man visiškai neįdomu, tačiau nuo to nepabėgsi, stengiamės susitvarkyti patys.

Ką manote apie šiandieninę žiniasklaidą ir jos skiriamą dėmesį kultūrai?

Manau, jog padėtis labai bloga. Mus teorija mokė viena, o realybėje yra visai kita. Manau, jog neturime nepriklausomos žiniasklaidos. Mus mokė apie objektyvumą, bet juk iš tikrųjų jis priklauso tik nuo pinigų kiekio. O žiniasklaidos prestižo kėlimui, manau, prireiks revoliucijos.

Dėl skiriamo dėmesio kultūrai? Manau, jog jis sumažėjęs. Niekas neįsideda netgi trumpų pranešimų. Tačiau čia kalta ne tik sustabarėjusi žiniasklaida, pačiai visuomenei nereikia kultūros. Nepastebiu nieko originalaus. Kažkada užtikau straipsnį apie skrabalus, viskas. Kas ta kultūrinė žiniasklaida? Nėra jokio tiriamojo proceso. Anonsavimo daug, tačiau profesionalaus renginio įvertinimo, recenzavimo nėra.

Ar pakanka tiek žiniasklaidos dėmesio, kiek ji jo skiria Jūsų veiklai? Ar jo Jums net nereikia?

Žinoma, reikia, tačiau tai pakankamai sudėtinga. Dažnai mūsų pranešimus ignoruoja. O kadangi esame nekomercinė organizacija, reklamą daryti mums visiškai neapsimoka.

Kokia forma Jus dažniausiai pasiekia naujienos?

Televizoriaus namie neturiu, tačiau jo naujienos mane paveja, galų gale tai, kas tikrai įdomu, galiu pažiūrėti internetu. Laikraščių ir žurnalų neperku, ne todėl, kad nemėgčiau skaityti, o dėl to, jog ir taip namuose pakankamai popierių. Radijo visiškai neklausau. Man pakanka interneto. Greitai susirandi, ko reikia. Tai platesnis formatas.

Ko labiausiai bijojote studijų metais?

Krescensijaus Stoškaus egzamino. Nes apskritai niekas nesuvokdavo, kas ten buvo dėstoma. Tai buvo visiškai kitoks dėstytojas. Tačiau džiaugiuosi, jog teko mokytis pas jį. Žurnalistikos studijų metai – lavėjimo metai, teko pabuvoti tokiose vietose ir su tokiais žmonės, ko niekur kitur studijuodamas nebūčiau patyręs.

Susiję