Šio amžiaus liga – neskaitymas

Iš dešinės: Mantas Adomėnas, Reneta Šerelytė, Petras Mendeika, Juozas Šikšnelis. G. Dagytės nuotr.

Vilniaus knygų mugė yra vienas iš daugiausiai lankytojų pritraukiančių LITEXPO renginių. Atrodytų, kad Lietuva gali džiaugtis gyventojais, kuriems rašytas žodis vis dar yra vertybė, o tekstas – viena iš pagrindinių kūrybingumo išraiškų ir vaizduotės lavinimo priemonių. Tačiau vasario 18 dieną Vilniaus knygų mugėje buvo suorganizuota diskusija „Kūrybinga visuomenė – be knygų?“, kurios iškeltas klausimas sufleravo, kad kažkas kūrybos, kultūros ir politikos plotmėje yra ne visai taip, kaip galbūt turėtų būti.

Šia tema diskutuoti buvo pakviesta poetė, prozininkė, kritikė, literatūros kūrinių vaikams autorė Renata Šerelytė, prozininkas, dramaturgas, skulptorius Juozas Šikšnelis ir privataus teatro „Vaivorykštė“ vadovas Petras Mendeika. Diskusijai vadovavo filosofas, politikas Mantas Adomėnas.

Rašytoja Renata Šerelytė diskusiją pradėjo teiginiu, kad kiekvienam skaitančiam žmogui turbūt sunku įsivaizduoti, kaip kūrybinga, šiuolaikinė visuomenė gali egzistuoti be knygų. Viena tokia jau egzistavo – tai akmens amžiaus visuomenė, kuri piešė paveikslus olose, šoko šokius. Rašytoja mano, kad kūrybiškumas – perkeltinių prasmių suvokimas. Mūsų visuomenėje nebesuprantama skaitomo teksto potekstė yra vis dažnesnis reiškinys: vyresnioji karta Ezopo kalbą puikiai supranta, tačiau jaunoji karta vis labiau pripranta prie grožinės literatūros, kuri pataikauja masėms – viskas kūriniuose išsakoma paprastai, plokščiai. „Kūrybinė visuomenė turi manyti, kad kūrinys yra paslaptis“, – teigia R. Šerelytė.

Anot Petro Mendeikos, pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, ar mums reikia tos kūrybinės visuomenės. Teatralas piktinosi, kad politikai dar nesuvokia, kam visuomenei reikalinga kultūra. Lietuvoje į kūrėją žiūrima kaip į valstybės išlaikytinį: kai bus sukurta materialinė bazė, tada bus reikalinga kultūra kaip kokia pramoga. Kultūros finansavimas valstybės politikoje yra antraeilis dalykas: „Visai ekonomikai finansavimas sumažinamas 30–40%, o kultūrai – 70%“, – sako P. Mendeika. Teatro vadovas teigia, kad kur yra knyga, ten yra ir mąstymas. Visuomenė, kuri atsisako mąstymo, yra reikalinga politikams. Ji lengviau paklūsta, pasiduoda manipuliacijoms, vykdo įsakymus. Toks trumparegiškas žiūrėjimas gali būti priežastimi tam, kad nebeliks žmonių, kurie galės kurti kažką naujo. „Vien nemąstantis vartotojas negali net „varyti“ ekonomikos į priekį“, – mano P. Mendeika.

Mantas Adomėnas sutiko, kad valstybės mąstymą apie kultūrą reikia radikaliai keisti. Jis teigia, kad mūsų visuomenėje vis dar vyrauja marksistinis požiūris – į kultūrą žiūrima kaip į antstatą ant ekonomikos. Pasak M. Adomėno, Lietuvoje nesuvokiama kultūros įtaka tapatybės formavimuisi, kultūrinio gyvenimo suteikiamas kūrybiškumas, idėjų turėjimas, naujų, netikėtų žiūrėjimo kampų atradimas.

Juozas Šikšnelis, ne tik detektyvinių romanų autorius ir skulptorius, bet ir bibliotekininkas, manantis, kad kūrybinga visuomenė be knygų gali egzistuoti. „Politinė visuomenė be knygų jau yra: 2008 metais mes visomis išgalėmis mokėme ir skatinome skaitymą, tam buvo skirtos nemažos lėšos, bibliotekos turėjo pilnus biudžetus naujoms knygoms įsigyti. 2009-aisiais staiga pamatėm, kad teturim kone trečdalį to, ką turėjom naujom knygom įsigyti“, – pasakoja J. Šikšnelis. Mūsų visuomenė, kūrybinga ar nekūrybinga, gyvena be knygos ir turės gyventi be jos, nes tas natūralus knygos kelio procesas, nuo autoriaus stalo iki skaitytojo, yra dirbtinai nutrauktas.

„Visas naujas knygas, kurios yra leidžiamos, aš vadinčiau neįgaliomis, nes joms pritrūks galios pakliūti į skaitytojo rankas: bibliotekos maitinsis tik autoriais, kurie leidžia knygas savo lėšomis, produkcija. Jie, kaip žinia, noriai dovanoja bibliotekoms knygas“, – teigia J. Šikšnelis

M. Adomėnas paminėjo, kad aptariant bibliotekų finansavimo klausimus, yra žinomos kelios garsios kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio replikos, viena jų: „Kokia yra knyga, be kurios Lietuva negalėtų išgyventi?“

Juozas Šikšnelis mano, kad jau praėjom tą etapą, kada buvo tokių nemirtingų tekstų, be kurių žmonės negalėjo gyventi. „Galėčiau priminti pavadinimus: „Balandžio tezės“, „Mūsų partijos programa“, „Moralinio komunizmo statytojo kodeksas“, – vardija J. Šikšnelis. „Mes gyvename visuomenėje, kur dvi kartos jau nebeskaito. Visai nesvarbu dabartinė krizė, nes jos neskaitė tada, kai bibliotekos turėjo nemažai pinigų naujoms knygoms. Neskaitė tėvai, neskaito dabar vaikai, todėl surasti tokį tekstą, be kurio mes visi negalėtumėm gyventi, būtų sunku“.

J. Šikšnelis, paklaustas, kokie žmonės susirenka į Knygų mugę, atsakė: „Čia susirinko tie, kurie stengiasi įveikti šitą mūsų amžiaus negalią – neskaitymą“.

Taigi nors kūrybingai visuomenei knygos nėra būtinos, politikai kultūros Lietuvoje nevertina, lietuviai neskaito, o jei ir skaito, knygų potekstes mažai kas tesupranta, diskusijos dalyviai ramiai pripažino, kad bibliotekininkai vis tiek toliau dirbs savo darbą, rašytojai rašys knygas, o teatras mokys visuomenę suprasti potekstes – galbūt tokiu būdu neskaitymas bus įveiktas.

Patalpinta: Rašiniai