Sigito Gedos sukurtos meilės eilės vis dar vejasi jo asmenybę

Prisiminti unikalią Sigito Gedos asmenybę ir neišmatuojamą jo lyrikos indėlį į lietuvių literatūrą galėjo visi neabejingi poeto, dramaturgo, kritiko, eseisto ir vertėjo kūrybai. Poezijos mylėtojai supažindinti ir su paskutiniu eilėraščių rinkiniu, kurį autorius paliko išeidamas, „Siuita Virginijai“.

Forumo „Sigitas Geda – žinomas ir nežinomas“, dalyviai, lietuvių literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė, lietuvių literatūros kritikas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorius Valentinas Sventickas, dailininkas Mikalojus Povilas Vilutis ir poetas Liudvikas Jakimavičius, per valandą kalbėjo apie autentišką 2008–aisiais Anapilin išėjusio lietuvių literatūros klasiko kūrybą.

Lemtas ilgas gyvenimas

Literatūrologė Viktorija Daujotytė apgailestavo, jog susitinkama tokiomis aplinkybėmis, pačiam autoriui nebesant. Pati jau spėjusi sukurti knygą apie Sigitą Gedą, planuojamą išleisti dar šiemet, literatūros tyrinėtoja aptarė eilėraščių rinkinį „Siuita Virginijai“, neabejotinai prisijungiantį prie kultūrinės – literatūrinės tradicijos.

Knyga, įprasminanti visą autoriaus kūrybą, meilės lyrika, atskleidžianti esminius jo kūrybos bruožus – kaip ir jo eilės, stichiškos, neracionalios ir nenuoseklios, dažnai dinamiškos, taip ir knygos kompozicija nėra tobula ir loginė. Jausmingai kalbėdama apie Nacionalinės premijos laureatą, V. Daujotytė citavo patį poetą: „Tada, kai žmogus skendi neviltyje, jis gali sukurti labai gražių dalykų. <…> Gali sukurti meilės eilių iš stygiaus“. Taip rašytojas kalbėjo 2007–aisiais, kai išgyveno vieną sunkiausių etapų gyvenime: žiniasklaida plačiai eskalavo jo ir dukters Uršulės, tądien stebėjusios forumą, santykių temą.

To etapo kūrybos rezultatas yra perteklinis skaitytojui: neabejotinai kokybiškos ir apeliuojančios į poezijos mylėtojų emocijas, gilų dvasinį pasaulį eilės, gimusios iš visiško teigiamų ir šiltų jausmų stygiaus. Literatūrologė savo kalbą baigė vaizdingu ir giliu linkėjimu: „Tikėkime, kad šiai knygai yra lemtas ilgas gyvenimas“. Ironiška, bet galutinio rezultato pats poezijos klasikas išvysti nebegalėjo, pasitikome knygą jau vieni, tačiau V. Daujotytės tikėjimas įprasmina meilės eilių dainiaus kūrybos tęstinumą.

Kuo tu mažiau paišai – tuo gražesnė knyga išeina

Ilgametis S. Gedos draugas dailininkas Mikalojus Povilas Vilutis savo kalbą pradėjo prisimindamas judviejų ryšį, grafiko juntamą ir šiandien: „Susitikdavom kartą per keletą metų, bet dabar atrodo, kad tęsiasi mūsų pokalbis ir kalbėjomės tik vakar“. Forume žinomas dailininkas dalyvavo ne tik kaip bičiulis, bet ir žmogus, kurio indėlis poeto atminimui, paskutiniam eilių rinkiniui, neįkainojamas. Pats lyrikas dar spėjo išreikšti norą, jog knygą „Siuita Virginijai“ iliustruotų pats Mikalojus Povilas Vilutis.

Nemažai kalbėjęs apie rinkinio iliustracijas, grafikas stengėsi draugo poeto norą išpildyti kuo geriau, todėl bendravo su artimais jam žmonėmis, lankėsi jo gyvenamojoje kūrybinėje aplinkoje. Siekdamas priartėti prie ekspresyvios ir nesistemingos autoriaus eilėraščių kompozicijos, dailininkas knygą apipavidalino padrikai, užpildydamas tuščias puslapių vietas grafikos elementais, ten, kur jam atrodė reikalinga. Galutinį darbo rezultatą grafikas įvertino lakoniškai: „Kuo tu mažiau paišai – tuo gražesnė knyga išeina“.

Savo ryšį su poetu atskleidęs dailininkas jų draugystę apibūdino paties S. Gedos žodžiais: „Mes draugaujam – nedraugaujam“. Prieš daugiau nei trisdešimt metų intensyviai bendravę bičiuliai, pastaruoju metu susitikdavo itin retai, tačiau abu jie domėjosi vienas kito kūryba. Laikantis S. Gedą vienu didžiausių rašytojų, nepamokslaujančiu, o gebančiu labai daug ir reikšmingų dalykų pasakyti vos keliais sakiniais, paliekančiu vietos giliems skaitytojo pamąstymams, diktuojančiu naujas galimybių erdves, „Kalbu ne tiesas, o savo nuomonę“, – pripažino grafikas. Galima kalbėti ir apie poeto kūrybos tęstinumo, apskritai jo figūros lietuvių literatūroje įtvirtinimo, siekiamybę dailininko akimis.

Literatūra nėra troleibusas

S. Gedos draugas, poetas Liudvikas Jakimavičius, dalijosi mintimis apie rašytojo kūrybinį palikimą, jo asmenybę, išskirtinumą lietuvių literatūroje. „Literatūra nėra troleibusas, kur vienam žmogui išlipus, kažkas gali užimti jo vietą. Didelis poetas yra autentiškas“, – metaforiškai apie S. Gedą atsiliepė L. Jakimavičius. Reikšmingiausią, bendrą tiek S. Gedos kūrybai, tiek jo asmenybei, vertybę poetas įvardijo nuolatinį savito požiūrio į pasaulį ieškojimą. „Sigito Gedos jau nėra, bet jį vejasi tekstai“, – L. Jakimavičius akcentavo neįkainojamą kultūrinį lyriko kūrybos palikimą, lemiantį atminimą lietuvių literatūroje.

Knygų mugės forumo dalyviai ir lankytojai prisiminė nacionalinės premijos laureatą, naujomis įžvalgomis praturtindami S. Gedos asmenybės paveikslą, o jo kūrybą įprasmino Alytaus šv. Benedikto gimnazijos moksleivių muzikinė šokio kompozicija, poeto eilių motyvais. Autentiškas ir, vos prabilus apie lietuvių literatūros tradiciją, nuolat minimas – toks turėtų būti lyriko S. Gedos vardas, kurį per daugiau nei keturiasdešimt kūrybos metų jis neabejotinai spėjo pelnyti.

Patalpinta: Rašiniai