Komentarų verslo šešėliai

Salim Virji (Flickr) iliustracija

Įžeidžių interneto komentarų rašytojai tapo interaktyvaus žiniasklaidos bendrovių verslo partneriais. Dėl komentaruose pažeisto asmenų privatumo ir orumo interneto svetainių administratoriai atsakyti nenori. Jie tik pasiima komentarų rinkoje sukurtą pridėtinę vertę.

Žodžio laisvė interneto amžiuje tapo absoliuti. Ją sukūrė ne žurnalistai, mąstytojai ar kiti žymūs visuomenės veikėjai, o eiliniai, dažniausiai beveik niekam nežinomi, interneto komentatoriai anonimai. Tai, ką į viešąją erdvę paleidžia patys bulvariškiausi žurnalistai ar pramoginių žanrų montuotojai, yra palyginti niekas su tuo, ką surezga interneto užkaborių rašeivos.

Interneto įžeidimų, šmeižto, neapykantos, apkalbų, insinuacijų nuošliaužos užgriuvo visuomenę, kuri priversta jose murkdytis ir jau beveik apsiprato. Kai kas išmoko nekreipti į tai dėmesio. Neskaityti. Bet skaito kiti. Ir sužino tai, ko apie save nežino patys komentarų srauto herojai. Tai dažnai keičia skaitytojų požiūrį ir elgesį į žmones, kurie nėra tokie, kokie vaizduojami internete.

Žodžio laisvė virsta prievarta

Smalsiems „pletkų“ nešiotojams ir vartotojams atėjo aukso amžius. Nereikia ieškoti gandonešių kur nors parke ar prie laiptinės suoliuko. Tereikia prisėsti prie kompiuterio. Net „dviračio šou“ scenaristai suprato, kad jau laikas kurti šiuolaikinio dieduko ir interneto šlamšto vartotojo personažą „Bratkabook“ rubrikoje.

Komentarų rašinėtojai (skaitytojai) tapo žiniasklaida. Dalis jų kuria pilietinei visuomenei būdingą diskusinį, asmenų orumo nežeidžiantį turinį. Tačiau šiuokart kalba ne apie juos. Yra kita dalis komentatorių, kurie lyg psichikos funkcijų teroristai negailestingai trypia ne tik viešuosius asmenis, bet ir nelaimėlius, į žiniasklaidą pakliuvusius dėl nenusisekusio gyvenimo, netgi mirusiuosius ar tragiškai žuvusiuosius. Masinės komunikacijos šliuzuose kylant įžeidinėjimų ir patyčių lygiui, nuvertinama pati žodžio laisvė, kuri virsta žodžio prievarta.

Ką nutyli žiniasklaidos lyderiai

Didžiųjų interneto žiniasklaidos svetainių vadovai mėgsta pasigirti, kad būtent jie į Lietuvą atnešė komentarų fenomeną, ar apgailestauti, kad priešiškai Lietuvai nusiteikusios valstybės rezidentai jų svetainėse skleidžia mūsų valstybę niekinančią informaciją. Tačiau, nepaisant to, jie yra šventai įsitikinę, kad žodžio laisvė yra aukščiausia vertybė, ir visada pasiryžę už ją kovoti. Tikrai gražus siekis.

Tačiau tie patys interneto naujienų žiniasklaidos lyderiai nutyli, kad kova už žodžio laisvę yra jų rinkodaros strategijos dalis. Nežabota (įžeidžianti daugybę žmonių) žodžio laisvė yra vienas iš svarbių jų verslo pamato pastolių.

Interneto komentarų skaitytojų yra daug kartų daugiau nei rašytojų. Daugeliui žmonių yra smalsu ir smagu skaitinėti interneto skiedalus, kikenti ir nesusimąstyti, kiek kokia nors išgalvota intymi ar kita šmeižikiška informacija suteikia skausmo jos adresatams ir artimiesiems. Komentarų skaitinėtojai sudaro didelę vartotojų grupę – reikalingą auditorijos segmentą reklamuotojams. Pradėjus esmingai filtruoti komentarus, interneto žiniasklaida netektų nemažos dalies skaitytojų, o kartu ir reklamos pajamų. Todėl su žodžio laisve dažnai žaidžiama lyg su ugnimi.

Neskubama išmesti tos informacijos, iš kurios dar galima uždirbti, balansuojant ant laisvo žodžio ir padorumo likučių ribos. Kuriami žaidimai iš serijos „neburnok“, „geras blogas komentaras“ ir panašūs. Bet tai būdas priversti skaitytojus ilgiau užsibūti svetainėje ir spaudyti klaviatūros mygtukus lyg tai sprendžiant, kuris komentaras liks ar ne turinyje. Tai suteikia papildomą galimybę daugiau prisidurti iš reklamos.

Komentatoriai – BVP kūrėjai

Nagrinėjant interneto komentarų turinį kartais atrodo, kad juose jau viskas, kas įmanoma blogesnio, parašyta. Tik ne visi pinigai šiame versle dar surinkti. Mat interneto komentavimo fenomenas paskatino net ir naujų verslų plėtrą. Atsirado firmos firmelės, „valdančios“ reputaciją internete, t.y. rašinėjančios pagyras klientams ir keikiančios jų konkurentus.

Nekultūringi ir piktavaliai skaitytojai komentatoriai yra ne tik viena iš interneto žiniasklaidos verslo varomųjų jėgų, galima sakyti, BVP (bendrojo vidaus produkto) kūrėjai, bet ir darbdaviai programuotojams ir nepageidaujamų frazių trynėjams. Šiuo atveju panašiai kaip šiukšlintojai sukuria darbo vietas valytojams bei nusikaltėliai – prokurorams. Bėda ta, kad didžiojo komentarų verslo atstovai kol kas per mažai investuoja į neigiamos visuomenės sveikatai informacijos filtravimą.

Socialiai atsakingas verslas neturėtų kenkti vartotojui. Daugelyje verslo šakų nustatomos leistinos kenksmingų medžiagų normos produkto sudėtyje. Komentaruose nustatyti ribą, ties kuria moralinę žalą dar galima laikyti nekenksminga sveikatai, yra gerokai sunkiau. Nei metrais, nei gramais, nei kalorijomis ar džauliais to neišmatuosi. Todėl komentarų administratoriai gana laisvai gali interpretuoti, kuris žodis dar tinka kyboti viešojoje erdvėje, o kuris turi būti ištrintas. Bet tai, kas atitinka tikrovę ar ne, kas pažeidžia privatumą ar ne, nesunku įvertinti, kai to nori.

Kas, kiek ir už ką atsakingas

Viešojoje erdvėje aptariant interneto komentarų kloakos problemą, dažniausiai kalbama ne apie komentarų administruotojų verslo modelį, o tik apie tai, kokie yra pikti, blogi, moralės normų nesilaikantys komentatoriai. Keliamas bemaž filosofinis klausimas apie žodžio ir asmens laisvės santykį, šio santykio ryšį su atsakomybe. Ką, kada, kiek, kaip ir kodėl reikėtų ar nereikėtų riboti?

Žodžio laisvės tikrai nereikia riboti. Kaip tai kartkartėmis negrabiai užsimoja daryti politikai. Turbūt vertėtų praplėsti ir sukonkretinti atsakomybės už žodžio laisvę ribas. Bet ne eilinio rašinėtojo, iš N tinklo skleidžiančio neapykantos keiksmus, o interneto svetainių (elektroninių skelbimo lentų, kuriose publikuojamas nemarių komentatorių sielų raiška) šeimininkų. Nes, jei ant jūsų namo sienos kas nors riebiu šriftu užrašys, kad jūsų kaimynas yra pusgalvis ar svetimautojas, jūs tą užrašą panaikinsite. Jeigu taip nepadarysite, vadinasi, jam pritarsite. Ir natūralu, kad kaimynas galės pareikšti pretenziją ne tik užrašo autoriui, bet ir jums, kaip užrašo vietos suteikėjui ir informacijos skleidėjui.

Redakcijos, kurioms svarbu, kokia informacija nepelnytai gali žeisti jų skaitytojus, įveda komentatorių registraciją, blokuoja keiksmus bei greitai šalina skaitytojų pažymėtus netinkamus komentarus. Deja, pagrindinės komercinės interneto žiniasklaidos svetainės iki komentuotojų registravimo dar nesubrendo, o kiti piktų žodžių švarinimo darbai atliekami vangiai. Jei ir dirbama šia linkme, tai taip nenoriai, kaip tai daro namų darbų daug kartų neatlikę mokiniai. Nes esmė paprasta – to daryti neapsimoka dėl verslo naudos.

Komentarų srautą nėra labai sudėtinga sutvarkyti. Tai įrodė tinklaraštininkai. Tiesa, kai kuriuose tinklaraščiuose rodoma nevienoda tolerancija įžeidiems komentarams, nelygu kieno atžvilgiu jie rašomi: ar tinklaraščio šeimininko, ar kito, mažiau svarbaus asmens atžvilgiu.

Įžeidimų teisės labirintai

Interneto žiniasklaidos verslo atstovai agresyvių komentarų mūšio lauke teisės požiūriu yra užėmę labai patogią poziciją. Atseit mūsų darže priteršę lankytojai yra patys kalti. Už šmeižtą, patyčias ir neapykantos kurstymą tegul atsako privataus kaltinimo tvarka, kurią numato Baudžiamasis kodeksas. Mes gi – nieko dėti. Kaip įprasta mūsų visuomenėje – kalta aplinka.

Tačiau, be šmeižto, patyčių ir neapykantos kurstymo, yra kiti, labai svarbūs žmogaus gyvenime ir įstatymais gana aiškiai apibrėžti dalykai. Tai – privataus gyvenimo apsauga bei garbės ir orumo pažeidimas. Teisiškai išprusę asmenys, gebantys šių sąvokų reglamentaciją susieti, skaitydami Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymą, Civilinį kodeksą ir Baudžiamąjį kodeksą, gali dėl skaudinančių ir neteisingų komentarų užkaisti nemenką pirtį ne tik piktavaliams pakampių rašinėtojams, bet ir pačioms interneto svetainių bendrovėms.

Deja, šiose teisinės reglamentacijos džiunglėse iškristalizuoti atsakomybę yra gana sudėtinga. Jos įprasminimas supintas daugelį kartų taisant įstatymus ir leidžiant kodeksus. Nuopelnus dėl to reikėtų priskirti ne vien teisės aktų kūrėjams, bet ir energingiems stambiųjų žiniasklaidos bendrovių lobistams. Tokioje situacijoje žiniasklaidos verslas gali mėgautis nedideliu mūsų visuomenės teisiniu raštingumu bei menku finansiniu pajėgumu samdyti advokatus, galinčius priversti už interneto komentarus atsakyti ir juridinius asmenis – svetainių administratorius.

Labai abejotina, ar šią sritį imsis rimčiau tvarkyti ir šių metų vasario 10 d. Seimo valdybos sudaryta darbo grupė, ketinanti parengti Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo įstatymo projektą. Be to, šiai darbo grupei nesuteikta teisė keisti Civilinio kodekso, reglamentuojančio žalos atlyginimą už asmens reputaciją žeminančių ir tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimą žiniasklaidoje.

Tad akivaizdu, kad laisvo žodžio komercijos malūne dar ilgai suksis prastai sijotų interneto komentarų srautai. Ir už šio malūno produktų pašalinį poveikį visuomenei atsakomybė bus verčiama tik nešvarių grūdų tiekėjams, bet ne malūnininkams.

„Atgimimo“ publikacija