„Pagamintas 1986-aisiais. Nakties tamsą išvydo spalio 23-ąją. 2005-aisiais baigė Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją ir paslaptingai persikėlė į Vilnių, kur šiuo metu galima jį, visą tokį stipriai paslaptingą, sutikti viešajame transporte ir kitose įprastose keistiems žmonėms vietose“, – taip kūrybingai apie save kalba jaunas poetas Tomas Taškauskas, šiuo metu gyvenantis sostinėje ir Vilniaus universitete studijuojantis lietuvių filologiją. 2008m. išleido pirmąją poezijos knygą „Audrapaukščio monologas“, nors eilėraščius rašo jau nuo dešimtos klasės. Apdovanotas VPU „Poezijos pavasarėlio“ prizu, laimėjęs ne vieną jaunųjų literatų konkursą, Tomas filosofiškai pasakoja savo požiūrį į kūrybą, „juodraščių“ laikotarpį ir eilėraščio sukūrimo „receptą“.

Istoriją į literatūrą

Trejus metus Vilniaus universitete studijavai istoriją, o paskutiniaisiais metais nusprendei perstoti į lietuvių kalbos filologiją. Kodėl?

Kai baigiau mokyklą, turėjau du planus: lietuvių filologija arba istorija. Pasirinkau istoriją bet, kaip supratau, neteisingai, tai grįžau prie pirmojo plano. Galima sakyti, kad širdis labiau traukė kitur.

Negaila tų kelių sugaištų metų?

Neteisingas pasirinkimas tau sutrukdo kažką iškart patirti, bet kartu jis atveria patirtį, kurios neturi kiti. Esu su „krūva“ antrakursių kolegų, nors mano amžius jau magistranto. Man yra gerai, aš kitaip žiūriu į dalykus, kitaip kai kas atrodo – kai kas labiau suprantama, lengviau daroma. Studijos yra brandesnės, daugiau duoda naudos, kai pradėtos yra vėliau. Man tie keli metai neatrodo prarasti.

Nesijauti senas tarp jaunų „pienburnių“?

Kaip mėgstu sakyti, amžius ne visada matuojamas metais. Mano fakultete yra brandžių žmonių, asmenybių, o su didžiąja dalimi nebendrauju, nes turiu daug kitų pomėgių, dažnai nedalyvauju susikūrusiose kompanijose. Matau šiuos žmones kitokiu žvilgsniu. Nėra taip, kad į juos žiūrėčiau iš kur nors „aukščiau“ – aš tiesiog juos matau kitokiu žvilgsniu. Juk dėstytojai taip pat yra vyresni žmonės, bet jiems nesunku likti išmintingiems, ne vien dėstyti savo dalyką žinių atžvilgiu, bet ir bandyti perteikti tai, ką įmanoma suprasti, nes juk jaunas žmogus dar nėra išlavinęs savo mąstymo gebėjimų taip, kad suprastų sudėtingas teorijas.

Susapnuotos eilės ir neaiškus „juodraščių“ laikotarpis

Iš kur jaunam žmogui atsiranda poreikis kurti poeziją, prozą? Kas tave paskatino rašyti?

Na, reikėtų kalbinti jaunus žmones (juokiasi). Aš dabar vadovaujuosi daugiau ne dedukcija, o indukcija – žiūriu į pavienius atvejus. Nėra bendros taisyklės, nors kartais susiduri su kažkokia situacija ir pamatai, kad ir tai čia netinka – nedrįstu drąsiai visko apibendrinti. Kalbant apie save, tuo metu, kai pradėjau kurti, nemąsčiau apie tai, o dabar, galvoju, kad pradėjau rašyti iš vienatvės.

Kaip atrodo tavo kūrybos procesas? Prisėdi, sakai sau, kad „štai dabar parašysiu eilėraštį“ ar mintys į galvą šauna netikėtai – vidury nakties griebi pieštuką ir bandai spėti užrašyti?

Būna ir taip, ir taip. Dėl tų eilėraščių, kuriuos bandai „atsisėsti ir parašyti“, taip pat galima porą variantų išskirti. Kartais nori kam nors parašyti eilėraštį. Bet man tai beveik niekada nėra pavykę arba tie eilėraščiai nėra tie, kuriuos aš po to gerai atsiminčiau ir sakyčiau „o, koks eilėraštis..“, nes tam tu turi mokėti paskatinti būseną, kuri tave ištinka ir ją išreikšti, o „sukalti“ eilėraštį galima, bet, klausimas, ar jis bus gyvas. Anksčiau man dažnai būdavo taip, kad susapnuodavau eiles. Tada gali ryte pabusti ir prisiminti, kokia nuostabi eilutė buvo, koks nuostabus eilėraštis ir jis…dingo. O tu turi su tuo susitaikyti, nes dažnai būna taip, kad kai tik pradedi kurti eilėraštį, jis tau atrodo bene tobulas, bet vėliau to tobulumo sukurti nebepavyksta. Arba atsimeni tą vieną eilutę, užsirašai ir lauki, kas ten prie jos „prilips“. Dabar aš gal metus, kaip pats vadinu, išgyvenau „juodraščių periodą“ – dažnai šauna eilutė ar kelios ir viskas! Turiu dėžutę pilną juodraščių. Susiskaldžiusi kasdienybė, būsenų pokyčiai, skubėjimas – visa tai kažkaip persismelkia į mano juodraščius ir kartu „nelimpa“, kaip kokios pabiros detalės. „Lego“, tik skirtingi visų kaladėlių dydžiai. Bandai dėlioti, bet skirtingi dydžiai – nedera. Tie eilėraščiai tokie truputį neaiškūs – tai nėra visuma, tik detalės, kurios kelia neaiškumą. O kartais norisi aiškaus eilėraščio. Vis dėlto, kai su kuo nors bendrauji trečdalį gyvenimo, patiri ir šilto, ir šalto, tai negali ir nenori taip paprastai to palikti.

Kaip tu bendrine prasme supranti poeziją?

Turėjau galimybę dirbti ir vertėjauti neseniai į Lietuvą užsukusiam pantomimos aktoriui iš Prancūzijos Bobui Dantoneliui. Teko su juo pabendrauti ir pakalbėti apie labai įdomius dalykus. Jis pristatė pantomimą ir ji man pasirodė labai panaši į poeziją! Poezija yra kaip monospektaklis. Jo tikslas – sužadinti skaitytojo vaizduotę, kuri turi įsitraukti. Ne vien poeto darbas yra, kad poezija būtų gera – skaitytojo vaidmuo yra labai svarbus. Taip pat menininkui svarbus nuolankumas – tai jiems nebūdinga, o turėtų būti būdinga. Tai, kad aš esu menininkas nereiškia, kad turiu teisę į kitus žiūrėti „iš aukšti“. Meno pasaulyje yra žmonių, kurie taip žiūri.

Eilėraščio „receptas“

Koks yra kūrėjo, menininko tikslas?

Daryti tai, kas jam patinka. Sukurti tą kūrinį, kuris vieną dieną pasibeldžia į jo duris.

Ar įmanoma išmokti rašyti eilėraščius?

Aš galiu išmokyti tave naudoti žodį, bet ar aš išmokysiu tave kurti poeziją? Skirtumas – dvasia. Toks terminas, kuris niekaip negali išeiti iš vartosenos, nes jis yra. Realybė yra tokia: yra technika ir yra šis tas daugiau.. Yra kūnas ir, kaip žmonės sako, siela. Technika, forma ir būtinai šis tas daugiau. Man be to kažko „daugiau“ turbūt būtų sunku gyventi pasaulyje, nesu materialistas. Taip, man reikia daiktų, bet filosofine prasme aš negalėčiau būti materialistu. Visų pirma, nemanau, kad tai yra teisinga. Antra, man tai yra baisus dalykas – viskas tampa technika ir visiškai dingsta motyvacija.

Kas tave labiausiai įkvepia rašyti?

Kažkas, kas išbudina. Eilėraštis prasideda eilutėmis, bet kur tos eilutės prasidėjo, nežinau. Matyt nuo kažkokios frazės, kalbinio elemento. Kalbant apie poezija, labai svarbus dalykas yra perspektyva. Nusivylei, supykai, liūdna, gali parašyti eilėraštį, bet ne patį būsena verčia rašyti. Ne tas faktas, kad, pavyzdžiui, pamačiau paukštį ant sniego – ne dėl to, kad jį pamačiau aš tai rašau. Čia yra kažkoks veiksnys „x“ – apskritai, kalbant apie poeziją, veiksniai „x“ yra svarbūs. Tada dar kažkokia situacija, kalbinė nuotrupa ir tavo vidinis gebėjimas tai priimti, imlumas – sudedame ir galbūt gausime eilėraštį.

Kuo būtum, jei ne poetu?

Kai rašau, esu poetas. Kai nerašau, nebūtinai. Gyvenčiau, kalbėčiau su žmonėmis, eičiau į paskaitas, jei būčiau studentas, eičiau į darbą, jei dirbčiau, gyvenčiau vienuolyne, jeigu būčiau vienuolis. Kol kas aš esu studentas, taip pat esu skautas, gyvenu pas Šv.Jono brolius. Ateityje galbūt galvočiau apie mokytojo darbą, bet kol kas tai yra tik mintis.

Susiję