„Šokolado“ autorė Joanne Harris: aš visada norėjau rašyti

Ilgąjį penktadienį mugės lankytojų laukė ne vienas intriguojantis susitikimas. Vienas jų – su garsia britų rašytoja, romanų „Šokoladas“, „Gervuogių vynas“, „Ledinukų bateliai“ autore Joanne Harris, dėl kurios atvykimo į Lietuvą leidykla „Versus Aureus“ tarėsi net ketverius metus. Valandą su skaitytojais bendravusi autorė nevengė pokštų ir atsakymų net ir į asmeniškus klausimus.

Dar prieš vakaro susitikimą su gausiu skaitytojų būriu, Joanne Harris maloniai sutiko atsakyti į keletą „Universiteto Žurnalisto“ klausimų.

– Viename interviu juokavote, jog knygomis prikrautos lentynos Jūsų tėvų namuose atsirado anksčiau nei baldai ar televizorius. Ar tai lėmė Jūsų pasirinkimą tapti rašytoja?

– Ne, nelėmė. Man visada patiko knygos ir jose pasakojamos istorijos. Mano manymu, geros istorijos ne visada sukuriamos dėl to, jog žmogus gyvena apsuptas knygų.

– Ar būdama maža jau svajojote tapti rašytoja, ar mąstėte apie kitokią profesiją?

– Aš visada norėjau rašyti. Mano motina buvo praktiška prancūzė. Ji niekada nemanė, kad rašymas – tai tinkamas darbas. Todėl mes radome kompromisą. Mano tėvai buvo mokytojai, todėl aš taip pat tapau mokytoja. Šį darbą dirbau ilgokai.

– Galbūt Jūs ilgitės šio gyvenimo etapo?

– Ne taip stipriai, kad grįžčiau atgal. Dirbau mokytoja penkiolika metų ir, tikriausiai, to pakako.

– Išbandėte ne vieną kūrinių tipą: rašytojos karjerą pradėjote kurdama siaubo romanus, toliau sekė puikiai skaitytojams pažįstami romanai kaip „Šokoladas“, „Penki ketvirčiai apelsino“. Meilė maistui paskatino Jus rašyti net prancūziškos virtuvės „gastroromanus“. Kokius kūrinius ketinate rašyti ateityje?

– Aš visada kūriau tokių žanrų kūrinius, kokius rašau ir dabar. Esu parašiusi daugybę skirtingų istorijų. Žadu rašyti jas ir ateityje. Kita vertus, skaitytojai nutaria ar tavo kuriami pasakojimai istoriniai, kriminaliniai, romantiniai. Aš nesiremiu ir netikiu klasifikacijų sistema, kurią sukūrė leidybos industrija.

– Nesuklysiu Jūsų knygas pavadindama magiškomis. Kūriniuose aprašoma magija slypi maiste, paprastuose dalykuose, kasdienybėje. Ar Jūs laikotės kokių nors savotiškų ritualų rašydama knygas?

– Nevisai. Kaip Jūs matote, mano gyvenimas šiek tiek įtemptas, aš neturiu daug laisvo laiko. Manau, vienintelis mano ritualas – didžiulis palengvėjimo atodūsis, kai aš galiu atsisėsti ir truputį padirbėti.

– Rašytojo darbas turi ir trūkumų, ir privalumų. Kas Jums labiausiai patinka būnant rašytoja?

– O, yra daugybė nuostabių dalykų. Vienas didžiausių pranašumų – aš galiu daryti tai, kas man labiausiai patinka ir tuo pačiu gauti atlyginimą. Taip pat galiu keliauti, pamatyti daug įdomių vietų, kurių nebūčiau aplankiusi atsitiktinai. Aš pajėgiu daryti tokius dalykus, kurie žavi mano šešiolikmetę dukterį, pavyzdžiui, gauti leidimus į televizijos šou ar į „Hario Poterio“ filmavimo aikštelę, kas, sakyčiau, yra visai šaunu.

– Ar, Jūsų manymu, egzistuoja rašytojo sėkmės formulė?

– Deja, nėra jokios sėkmės formulės. Yra metodų, kurie padeda tik keletui žmonių, bet ne visiems.

– Jungtinėje Karalystėje Jūs remiate jaunus, talentingus rašytojus. Ką galėtumėte patarti žmonėms, turintiems begalinį norą, kūrybinių ambicijų tapti rašytojais?

– Manau, kad kiekvienas žmogus, kuris domisi rašymu, pirmiausia, turi perskaityti milžinišką kiekį knygų ir domėtis, kaip rašo kiti, nes tai pagrindinis kelias norint suvokti stiliaus ypatumus. Norėdamas tapti geru rašytoju, turi mėgautis tuo, ką darai ir praktikuotis, tobulinti savo įgūdžius. Jei tavo pirmasis bandymas buvo niekam tikęs, tai dar nereiškia, kad tau niekada nepavyks.

Patalpinta: Rašiniai