„Jei esi „Tviteryje“, tu esi žiniasklaidos versle“, – tvirtina Sorenas Gordhameris, vienas garsiausių naujosios žiniasklaidos ekspertų, knygos „Wisdom 2.0“ („Išmintis 2.0“) autorius.

Pasak @SorenG, netikėtai išpopuliarėjęs 2009-aisiais, šiandien „Tviteris“ žmonėms suteikia tai, ką anksčiau sau galėjo leisti tik didelės žiniasklaidos korporacijos – nuosavą žiniasklaidos priemonę.

Autorius įtakingame socialinės žiniasklaidos tinklalapyje „Mashable“ siūlo žurnalistams įsisavinti, kad tradicinė žiniasklaida negrįžtamai keičiasi. Štai kaip tai vyksta:

1. Žiniasklaida: ne tavo, o mūsų

Žinios sparčiai tampa turiniu, kuriuo dalijamasi. Vienas žmogus gali sukurti naujieną ir paskelbti ją „Tviteryje“, bet kad ir kokia žinutė tai būtų, ją lygiai taip pat gali paskelbti ir bet kas kitas. „Tviteryje“ tai vadinama „retvitinimu“ (angl. „retweeting“). Pasak S. Gordhamerio, tai ypatingas žiniasklaidos pokytis: „Praeityje mes visada galėjome tiesiog parašyti elektroninį laišką bendradarbiams ar paskambinti draugui ir pasidalinti išgirsta naujiena. Tačiau dabar, vos per kelias sekundes, šia informacija mes galime pasidalinti su dešimtimis, šimtais ar net tūkstančiais žmonių. Tai daugiau nėra „Tavo žurnalistika“, nes tai – „Mūsų žurnalistika“.

2. Minios galia: žmonės parenka žinias

Praeityje tai, ką žmonės vadino „žiniomis“, buvo naujienos, kurias pranešdavo „New York Times“ ar CNN. Amžiuje, kuomet kiekvienas žmogus gali iš esmės nemokamai susikurti savo žiniasklaidos priemonę, mažosios „žinių tarnybos“, eksperto teigimu, turi didesnę galią. Žinoma, CNN pranešimas „Tviteryje“, kurį gaus du milijonai CNN „sekėjų“, susilauks didesnio dėmesio nei koks nors ponas A, turintis vos dvidešimt „sekėjų“. „Kita vertus, ponas A dabar bent jau yra žaidime, kuriame jis negalėjo dalyvauti anksčiau“, – tvirtina knygos apie naująją žiniasklaidą autorius. Šiuolaikiniame pasaulyje sprendimą, kas yra naujiena, priima ne tiek redakcijos, kiek paprasti žmonės, sprendžiantys, kokia naujiena jiems įdomi ir kokia žinia jie nori pasidalinti ir aptarti su savo draugais.

3. Kanalų gausa: pranešimai tekstu ir vaizdu – lygiaverčiai

Praeityje buvo brėžiama aiški takoskyra tarp spaudos ar televizijos naujienų. Šioje naujoje eroje daugiau nebesvarbus naujienos tipas. Taip yra dėl to, jog nuotrauka, tekstas ir vaizdo reportažas gali būti vienodai pasidalintas „Tviteryje“. Riba tarp pranešimų vaizdu ar tekstu nyksta, todėl pagrindinis dėmesys telkiamas į žinios kokybę.

4. Asmeniškumai: ryšys su auditorija, ne tik turinys

„Žiniasklaida taip pat tampa artimesne“, – sako S. Gordhameris. Vis daugiau žmonių nori, kad jų žinių šaltiniai būtų asmenybės. Auditorija pageidauja pažinoti asmenį, pranešantį naujienas. Žurnalistika tapo suasmenintu procesu: dabar „Tviteryje“, pavyzdžiui, televizijos kanalo CNN „sekėjai“ susiranda ir pamėgtus žinių vedėjus. Anot eksperto, žiniasklaidos vartotojai siekia ryšių ne tik su naujienų šaltiniais, bet ir su žmonėmis, kuriančiais pranešimus, kuriuose neretai įsipina asmeninių nuostatų.

5. Interaktyvumas: ne tik vartojimas

Kas galėjo nuspėti, kad paprastas žmogus galės įsivelti į nevaržomą diskusiją su „New York Times“ apie ką tik paskelbtą straipsnį arba su kino žvaigžde apie ką tik pasirodžiusį filmą? Šiandien tai „Tviterio“ ir kitų socialinių tinklų kasdienybė. S. Gordhameris įsitikinęs, kad žmonės nori ne tik vartoti naujienas, bet ir reaguoti į jas: „Mes gyvename interaktyvios žurnalistikos amžiuje. Tai kitoks pasaulis: dabar mes visi esame transliuotojai ir naujosios žiniasklaidos veidas esi tu“.

Susiję