Kai medija ima groti
Prieš kelis šimtmečius iš Volfgango Amadėjaus Mocarto rankų iškrito stiklinė vandens. Monotonišką lašelių pliūpsėjimą pakeitė žvitrios aštuntinės, šešioliktinės, ketvirtinės. Tai įkvėpė kompozitorių sukurti operą „Užburtoji fleita”.
Šiandienos muzikos kūrėjai semiasi įkvėpimo, apsupti tobulėjančių išradimų. Praėjusiais metais koncertinėse erdvėse ne tik skambėjo muzika, bet ir buvo įtraukiamos medijos. Muzikos žanrus paįvairina video instaliacijos, kompiuterinės programos, komunikacijos priemonės.
Video ir garso dialogas
Tarptautiniame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Gaida 2009” suskambo videoopera „Metalų indeksas“.
Italų kompozitoriaus Fausto Romitelli ir videomenininko Paolo Pachini pristatė muziką ir video kaip vieną nedalomą visumą. Trys autonomiški filmai buvo rodomi skirtinguose ekranuose ir blankia šviesa apgaubė ansamblį, solistę bei dirigentą. Video instaliacijos garsą įtraukdavo į vaizdinius: ritmiškai papildydavo pauzes, skleisdavo nederančius tarpusavyje kompiuterinius sąskambius, ryškiomis spalvinėmis manipuliacijomis apgaubdavo apačioje ekranų grojančius atlikėjus. Nacionalinės dailės galerijos langai apšviesti ekranų šviesos taip pat įsitraukė į kūrinio atlikimą ir žybčiodami atkartodavo nuaidintį garsą. Žiūrovas, videooperos srūvančių garsų ir vaizdo formų laviną, išreikšdavo kūno kalba: krūptelėjimu, mirktelėjimu ar net savo išėjimu iš salės. Pasak kūrinio autorių, operos tikslas buvo multimedijos pagalba garsą projektuoti tarsi šviesą tol, kol pasiekiama ribinė haliucinacija ir garsas tampa nematomas.
„Gaidos“ festivalyje pristatytas multimedijinis projektas. Vokiečių režisieriaus Fritzo Lango filmas „Metropolis” buvo rodomas, grojant šiuolaikinės prancūzų muzikos ansambliui Court-Circuit. Nebylaus filmo žodžiais tapo kompozitoriaus Martino Matalono (Prancūzija) muzika. Nors filmas pastatytas 1927 metais, tačiau specialieji efektai bei dekoracijos prikaustydavo dėmesį, o muzikos įspūdį dar ir sustiprindavo. Visus aplinkos garsus įgrodavo ansamblis: filme burzgiančias mašinas keisdavo styginiai instrumentai, kulminacijos įtampą nuimdavo dinamiški muzikos proveržiai. Kūrinio autorius pats dirigavo ansambliui ir susilaukė publikos pagyrų už labai tikslų muzikos ir garso derėjimą.
Praėjusiais metais į „Vilnius Jazz 2009” festivalį atvyko Australijos šiuolaikinio džiazo pianistas ir kompozitorius – Alisteris Spencas. Scenoje atlikėjui talkino Joe Williamsonas (Kanada) ir Christopheris Cantillo (Švedija). Muzikantai savo pasirodyme naudojo multimediją. Tai jų pasirodymą padarė išskirtinį. Nuolat ekrane besikeičiantys vaizdai ir pamažu prie jų prisijungiantys kontraboso, pianino ir kitų instrumentų garsai:
http://youtu.be/NDTygM5rqSU
„Svynis Todas“ ir jo kompiuterizuota versija
Vienas skandalingiausių renginių praėjusiais metais tapo miuziklo „Svynis Todas“ interpretacija. Šokių muzikos vakarėlį „Svynis Todas pjauna „WOO“, paremtą miuziklo motyvais parengė atlikėja Migloko ir jaunimo žurnalo „Pravda“ viena iš redaktorių – Elle driver. „Mes atlikome didžėjų funkciją – leidome specialias dainas, kurios savo nuotaika iliustravo vakarėlio dvasią, o Migloko taip pat parengė garso takelius Asmik Grigorian ir Rafailo Karpio pasirodymams“, – teigė viena iš vakarėlio iniciatorių. Atlikėja Migloko kompiuterinių programų pagalba sukūrė foninę muziką, remdamasi „Svynio Todo“ originaliu įrašu. Vakaro organizatorės džiaugėsi, kad rezultatas pavyko ir į Vilniaus klubą „Woo“ susirinko nemažai jaunuolių. „Mūsų esminis tikslas buvo sava kalba pakviesti „klubinėtojus“ ir aktyvius jaunuolius klausytis šio miuziklo“, – sakė dainininkė Migloko.
Chorinė muzika su mobiliuoju telefonu rankose
Koncerto metu neišjungtas telefonas gali tapti nebūtinai tik milžiniška gėda prieš šalia sėdintį kaimyną ar muzikantus, anaiptol – kartais tai gali būti puikiausia pagalba atlikėjams. Vilniaus pedagoginio universiteto choro „Ave vita“ prezidentas Robertas Lavickas pasakoja, kad vienas įsimintiniausių kūrinių, įstrigusių jo atmintyje, buvo kompozitoriaus Jono Tamulionio sukurtas kūrinys „Ite, musica est“, kurio metu buvo panaudotas mobilusis telefonas. Kūrinio pagrindinė idėja – atlikėjams dainuojant nebūtina išsijungti mobilaus telefono, o dirigentui juo labiau. „Kūrinio pradžia labai lyriška, o jam baigiantis pradeda skambėti (ritmiškai, vienas po kito) atlikėjų mobilieji telefonai. Štai suskamba ir dirigento telefonas, tada jis nulipa nuo scenos ir pradeda juo kalbėti, taip ir pasibaigia kūrinys“, – dalijasi įspūdžiais R. Lavickas.
Kompozitoriaus J. Tamuliono siekis ir papokštauti, ir kartu protestuoti prieš prieš visuotinę mobiliųjų telefonų invaziją. „Žiūrovų reakcija į šios medijos panaudojimą būna labai įvairi: vieni pradeda garsiai piktintis, kiti atrodo visiškai pasimetę, o tretieji – šypsosi ir palydi chorą audringomis ovacijomis“, – juokiasi choristas.
