Šešiasdešimt dvejų metų italas Piero Agnoletti, daugiau nei pusę savo gyvenimo užsiimantis picų kepimo verslu, uždarė savo piceriją Šiauliuose ir prieš dvejus metus vietoj jos atidarė naująją Karčemų kaime, Radviliškio rajone. „Per daug picerijų ir per mažai darbo“, – atsidūsta Piero, paaiškindamas, kad ne tik bloga ekonominė situacija, bet ir perpildytas picerijų verslas privertė jį išsikelti iš Šiaulių.

Kodėl verslą šis italas iškėlė į kaimą? Jis šypteli: „Čia geriau, nes nėra konkurentų“. Vos tik suradęs šią vietą tradicinei itališkai picerijai įkurti Karčemų kaime, Piero iškart suprato: tinka, dar ir dėl to, kad ji arti magistralinio kelio Šiauliai-Panevėžys. Picerijos šeimininkas įvardija dar vieną picerijos kaime privalumą: žmonės čia mandagesni, nes pavalgę nepamiršta padėkoti.

Tradizionale Italiano verslas

Nuolatiniai Piero picerijos klientai dažniausiai, šeimininko teigimu, apsilanko bent 2-3 kartus per mėnesį. Klientų trūkumu jis nesiskundžia: „Visada yra klientų“. Paprašytas pasakyti, kas tie itališkos picos, keptos tikroje krosnyje, mėgėjai, Piero gūžteli pečiais: „Yra ir vietinių, ir  tokių, kurie važiuodami keliu sustoja tiesiog pas jį pavalgyti“.  Barmene Piero picerijoje dirbanti Vaida Stanytė prasitaria, kad picerijoje lankosi net buvę klientai iš Šiaulių. Ji nurodo, kad labai daug užsukančiųjų – važiuojantieji pro šalį.

Vis dėlto įvertindamas, kaip verslas jam klojasi dabar, pripažįsta, kad ir jo picerijai dabar sunkūs laikai, tačiau pasiguodžia: „Taip yra ne tik man, bet ir visiems europiečiams“.  Jis optimistiškai žvelgia į ateitį ir artimiausiu metu savo picerijų tinklą ketina praplėsti dar viena picerija Radviliškyje. Kaip jis pats sako, tam ypač daug įtakos turėjo galimybė dabar pigiai išsinuomoti patalpas tokiam verslui.

Piero nusišypso paklaustas, kodėl picos žmonės atkeliauja būtent pas jį. Picerijos šeimininkas spėlioja: „Gal atvyksta būtent į mano piceriją, nes ji yra tradizionale Italiano“. Piero Agnoletti picas kepa tikroje ugnies liežuviais laižomoje krosnyje. Jis nepripažįsta taip Lietuvoje paplitusios elektrinės įrangos picoms kepti. „Mano pica skani ne dėl manęs, bet dėl naudojamos originalios sistemos. Tik dėl to“, – picerijos populiarumo paslaptį atskleidžia picerijos šeimininkas. Ir pati čia valganti picas, V. Stanytė sako, kad klientai vėl ir vėl užsuka, kaip patys aiškina, dėl labai gardžių picų.

Kuo Piero picos tokios ypatingos?

Besišnekučiuojant su Pieru kiek niūroką šeštadienio popietę picerija netuščia – štai nuolatiniu picerijos klientu save vadinantis Antanas Gabalis užsako tris picas išsinešimui. Kol picerijos šeimininkas savo rankomis įgudusiais judesiais ruošia picas, paklausiu A. Gabalio, ką tokio ypatingo randąs šioje picerijoje. Atsako lakoniškai: „Skanias kepa, todėl ir atvažiuoju“. Nors A. Gabalis radviliškietis ir vertina tai, kad ir mieste daugiau picų gaminama, tačiau jis nuolat lankosi būtent čia jau dvejus metus.

Užsukus vienam lankytojui, užsuko ir kitas – Laima Bugenienė, gyvenanti už keleto kilometrų nuo picerijos, specialiai važiavo čia, kad pietums paragautų Piero keptos picos. Ji entuziastingai kalba apie itališkos picerijos atsidarymą kaime: „Nors čia pas mus šitam krašte be galo daug kavinių ir restoranų, ta picerija tokia vienintelė siūlanti prošal važiuojančiam tokį greitą maistą“. Įdomi ir L. Bugenienės istorija, kaip ji atrado Piero picas – kol nebuvo atidaryta būtent ši picerija, ji buvo kategoriškai prieš greitą maistą, tačiau sūnui atradus tikro itališko skonio picas neatsispyrė paragauti ir mama. „Kiek aš esu valgiusi, turbūt čia pačios skaniausios picos“, – sako L. Bugenienė laukdama, kol jos pietus paruoš Piero rankos.

Picų reikia ne visiems

Nors dar tik popietė, Karčemų kaime labiau girdisi prazvimbiantys automobiliai nei kaimo žmonių žingsniai. Negirdėti net šuns lojimo. Nusprendžiu tikrųjų karčemiškių ieškoti parduotuvėje (vis dėlto esu pernelyg naivi ir per daug pripratusi prie spiečiaus žmonių bet kurioje miesto parduotuvėje bet kuriuo metu). Tenka nusivilti: išskyrus dvi beplepančias pardavėjas, parduotuvėje nė gyvos dvasios. Galvoju, kadangi pardavėjos tiek daug viena kitai turi ką papasakoti, gal ir su manim savo nuomone apie Piero piceriją pasidalins. Jaunoji pardavėja gūžtelėjo pečiais, sakydama nesanti iš Karčemų, tad pasisukau į vyresniąją, kuri, kaip prisipažino, vietinė. „Nei aš ten einu, nei anas man ten rūpi“, – kiek atžagariai atkirto.

Karčemų kaimo gyventojams nebūtina važiuoti į Italiją, kad pajaustų jos dvasią – tereikia apsilankyti Piero picerijoje, bet, pasirodo, kartais kai kuriems kaimo gyventojams net ir kelių žingsnių atstumas per didelis, kad paskanautų kaimyno itališkos picos. Galbūt yra ir kitaip: nori, bet negali sau to leisti. Vis dėlto pica kainuoja per dešimt litų.

Susiję