Jei ne kaimyninė šalis, keptų visus metus

„Kad iškeptume mums reikiamą kiekį kalėdaičių, reikėtų visus metus sėdėti su keptuvyte ir kepti“, – tai įsivaizduodamas šypteli Radviliškio Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos bažnyčios klebonas, dekanas Gintas Sakavičius. Kunigas didžiuodamasis sako, kad Radviliškis – didelis miestas („radviliškis.lt“ svetainės duomenimis, 20 339 gyventojai), tad reikia daug kalėdaičių ir parodo į prie sienos pastatytas šešias dėžes. Kiekvienoje jų – po 2700 kalėdaičius, iš viso 16200. Visos jos atvežtos iš Lenkijos.

„Kaimyninė valstybė turi jau išvystytą kalėdaičių kepimo industriją. Tad Radviliškio bažnyčia tiesiog užsako juos Lenkijoje“, – aiškina klebonas. Jis nurodo dar vieną priežastį, kodėl kalėdaičiai atsivežami iš Lenkijos  –  jų pigumas, tačiau kainos nenori išduoti.

G. Sakavičius pasakoja, kad anksčiau, sovietiniais laikais, kalėdaičius kepdavo tik bažnyčioje, nes parsivežti nebūdavo galimybės. Pasak kunigo, paplotėliai būdavo kepami ne tik labai ilgai, bet ir ne visada tokie gražūs pavykdavo. Jis spėja, kad netgi ir dabar kai kur kaimuose, nedidelėse parapijose kalėdaičiai vis dar tebekepami. Dvasininkas prisimena, kaip jo tėviškėje Dzūkijoje, Kapčiamiestyje, keleto tūkstančių gyventojų parapijoje viena parapijietė kepdavo kalėdaičius. „Ji visą rudenėlį kepdavo tuos kalėdaičius. Kepdavo ir karpydavo. Visokių išmonių sugalvodavo: tai kokią rūtelę į juos įdėdavo, tai dar ką nors“,  – ilgesingai mena tuos laikus G. Sakavičius.

Kunigas neįžvelgia didelio skirtumo, ar vartojami vietiniai, ar atvežtiniai kalėdaičiai. „Esmė yra susėsti prie to švento šeimos stalo ir prisiliesti prie tų didžiųjų slėpinių“, – aiškina klebonas.

Receptas nesudėtingas

Dvasininkas pasakoja, kad kalėdaičiai gali būti ne tik balti, bet ir šiek tiek spalvinti,  į tešlą įmaišant maistinių dažų. G. Sakavičiui iš Lenkijos buvo atvežę keletą spalvotų, tačiau jis neužsakantis tokių, nes jie tik sukelia sunkumų. „Bažnyčios pagalbininkai kalėdaičius sudėlioja  į maišelius po vieną, du, tris ir penkis. Dalijant tu žinok, kiek į tą maišelį dėti nuspalvintų, kas norės nuspalvintų, kas nenorės nuspalvintų…“, – pagrindinę priežastį neatsivežti spalvotų kalėdaičių nurodo klebonas.

„Vandenėlis ir miltai, viskas“, – toks, kunigo žodžiais, paprastas kalėdaičių receptas. Norėdamas, kiek tiksliau apibūdinti paplotėlio gamybos būdą, jis skambina pažįstamam Šiaulių zakristijonui, kuris pats kepdavo kalėdaičius. Šis, kaip paaiškėja, jų jau nebekepa. Zakristijonas atskleidžia, kad miltai ir vanduo plaktuvu išmaišomi ir kepami keletą minučių 200 laipsnių temperatūroje kalėdaičių kepimo formoje. G. Sakavičius nurodo, kad toji forma gali būti įvairi: dviem, keturiems, aštuoniems ar dešimčiai vienetų iš karto. Forma turi būti padengta tam tikru metalu (žalvariu, chromu ar net sidabru), kad kalėdaičiai nepridegtų. Anksčiau šie paplotėliai buvo kepami ugnyje, o vėliau jau elektrine įranga.

Pasitinkame Kalėdaitį išvalyta širdimi

„Kalėdaitis – vienybės, meilės, susitaikymo simbolis, kuriuo išvalome savo širdis ir paruošiame išganytojui. Vienas kitam mes esam tarsi rankos, todėl kalėdaitį laužiame, kad išmoktumėme dalintis viskuo: ir kasdiene duona, ir meile, ir auka, ir pagalba. Lauždami kalėdaitį atleidžiame vienas kitam, susitaikome tarpusavyje, užmirštame visas skriaudas, visa tai, kas bloga, ir susitaikę sėdame prie Kūčių stalo, – aiškina kunigas Vitas Kaknevičius. – Ir jeigu netapsime kaip tas baltas kalėdaitis, nemokėsime mylėti vienas kito ir vienas kitam padėti, nepajėgsime priimti Kristaus atėjimo“.

Kunigas priduria, kad Mišioms vartojama tik balta ostija, kuri, kaip ir Kalėdaitis, gaminama iš aukščiausios rūšies pačių balčiausių miltų ir vandens. Nors sudėtis vienoda, tačiau ostija, paaiškina V. Kaknevičius, įgauna jau kitą prasmę: „Šventų Mišių metu ji tampa Kristaus kūnu.“

 

Susiję