Kaimas Beno Rupeikos akimis

„Čia, čia“, – išgirstam pažįstamą balsą. Matyt, nugirdo mūsų žingsnius jau ištuštėjusiuose koridoriuose. Nedrąsiai patraukiame durų rankeną ir įeiname į kabinetą.  Pirmas mus pasitinka vėsaus oro gūsis. O Beną Rupeiką, ilgametį Lietuvos radijo žurnalistą, išvystame sėdintį prie kompiuterio ir derinantį paskutines šeštadieninės laidos „Kaip žmonės gyvena“ detales.

Sėdi apsivilkęs striukę. Langas atidarytas. „Kad gripas nepaimtų“, – paaiškina. Iš garsiakalbių sukrykia antis. Ir dar kartą. Taip, tikrai čia pataikėme.

B. Rupeikos kabinete yra kur akis paganyti. Ant sienos pakabintas didžiulis Lietuvos žemėlapis, pluoštai laiškų, atvirukų. Net širšių korys kabo. Taip ir pasilikome ten geroms trims valandoms. Kalbėtis apie kaimą. Nesumanėm rasti kito tokio, taip gerai kaimo žmogaus gyvenimo ritmą, vargus ir džiaugsmus išmanančio žurnalisto.

Kalbėdamas B. Rupeika griovė stereotipus, išskyrė vertybes, kurias retas išskirtų, dalinosi daugiamete patirtimi. Ir mes kitoniškomis akimis į kaimą pažvelgėm. Ne į kaip suklypusių trobesių ir mūkiančių karvių gyvenvietę, o kaip į istorijos, gamtos ir žmogaus sukurtą darinį. Archajišką ir kartu kintantį, tvirtą, bet nuolat griaunamą.

Medis, akmuo, kalba, protėviai – buvo mūsų raktiniai žodžiai apie jį kalbant.

Kviečiame pažvelgti, mąstyti ir kalbėti apie kaimą kitu kampu. B. Rupeikai padedant.