Benamis filosofas su MP3, lazda ir maišu

Sekmadienio popietė. Pilies gatvėje prie „Cafe de Paris“ įėjimo stovi „tas su vienu dideliu dredu“, „tas su MP3 grotuvu“, „tas su lazda ir vienu maišu“. Priėjusi pasiteirauju, ar galėtume pašnekėti apie jo gyvenimo būdą. „Tai kad nieko įdomaus. Bet galim. Aš tuoj – kavos laukiu, palauk prie mano maišo ir lazdos“, – susitariame. Po kelių minučių vyras prieina su garuojančios kavos puodeliu. Pasiūlo ir man. Susipažįstame. „Tas su MP3 grotuvu, lazda ir maišu“ yra vardu Vytautas. „Maniau, kad jūs Juozas“, – išsprūsta. „Daug kartų buvau Juozas. Ir Antanas buvau“, – sako mostelėjęs į Antano Sutkaus fotografijų albumą knygyno vitrinoje.

Kalbame, kaip prasideda Vytauto diena. „Su kava prasideda“, – trumpais sakiniais dėsto filosofiją baigęs vyras. Ir nors jau pirma valanda dienos, Vytautas dar tik pasitinka savąjį sekmadienį. Skubėti nėra kur. Grįžti taip pat nėra į kur. Naktis vyras leidžia ant suoliuko Lukiškių aikštėje, o dienomis vaikšto centrinėmis gatvėmis. „Gyvenimas privertė“, – dabartinį savo gyvenimo būdą dviem žodžiais apibūdino geranoriškai nusiteikęs, bet nekalbus Vytautas. Pasidomėjus, kas nutiko, vėl sulaukiau dviejų žodžių atsakymo: „Šeimoj skandalas.“

Taip vyriškis gyvena jau kokius penkerius metus. Pats tiksliai nepamena. Prieiname suoliuką ir pradedame kitą temą, kuria Vytautas arba žmogus, žinomas kaip Juozelis, kalbesnis. Muzika. Per savo MP3 grotuvą Vytautas klauso klasikos, džiazo ir roko. Nė pats gerai neatmena, iš kur grotuvą turi. Pamažu įsikalbame ir grįžtu prie vienišam žmogui skaudesnių temų.

„Kas man yra Kalėdos? Tai sąskaitų suvedimas. Labai sunkus darbas. Atsidavimas dievams. Pažįsti?“, – netikėtai nutraukia mintį pašnekovas. Sutrikusi apsidairau. „Degutį ar pažįsti?“ Nepažįstu. Tačiau Vytautas šį filosofą pažįsta. Jiedu pasisveikina. Tai vienas iš nedaugelio žmonių, kuriuos sutikęs pasisveikina. Grįžtame prie Kalėdų temos. „Visi laukia Kalėdų. Kažkas nauja, Nauji metai“, – sako žmogus, nelabai tikintis kalėdiniais stebuklais. Dabartinis benamis vaikystės Kalėdas prisimena be džiugesio. „Pastovūs skandalai“, – vėl dviem žodžiais ima atsakinėti Vytautas. Patylėjęs piktoku tonu tęsia mintį: „Reikėjo aguonas trinti, pastovūs barniai. Taip kad nieko gera.“ Paprašytas prisiminti Kalėdas savo sukurtoje šeimoje, Vytauto tonas sušvelnėja. Kalėdos buvo geresnės nei vaikystėje, tačiau vis tiek: „Reikėjo ruoštis – tai bulves skust, tai tą daryt, tai aną. Kalėdos –  šešto ieškojimas ir vėl barniai, kad nemoku daryt, kad ji geriau…“ Kalėdų proga namų neturintis vyras vilniečiams linki pakantumo.

Pašnekovas pabaigia lėtai gertą kavą. Pasiteirauju, iš kur jai gavo pinigų. „Vienas kolega parėmė, sutikau pakely. Kava iš automato man nelabai. Tai užeinu vis čia“, – į „Cafe de Paris“ parodo legendomis apipintas vilnietis. Norėdama išsiaiškinti, ar Vytautas, neturintis laikrodžio, domisi aktualijomis, pasiteirauju, kas yra Lietuvos premjeras. „Šiuo metu politika nesidomiu. Su Dalia Grybauskaite kažkaip nesusitinku. Norėčiau“, – šypteli vyras.

Dar niekada nemačiau Vytauto prašant pinigų. Jis tik tyliai eina pasiremdamas lazda ir užsimetęs vieną maišą ant pečių. Paklausiu, kas tame maiše, į kurį telpa benamio gyvenimas. „Galim pažiūrėt, bet kad nieko „blatno“, – atverdamas maišą sako Vytautas. Pamažu jis krausto daiktus ir komentuoja. „Mano pisuaras, – taria rodydamas į tuščią plastikinį butelį. – Va, „triusikai“ dar yra, kuriuos mama atnešė (tačiau kur ji gyvena, sako nežinąs). O, obuolys. Šiandien pirkau, švarus dar. Prašau. Aš retai ką nors vaišinu“, – ištiesia man. Dar duoda pavartyti mažo formato tapybos darbų knygutę „Erotica“, o tuo metu rankas tepasi iš maišo ištrauktu kremu.

Atsidėkodama už pokalbį duodu 2 litus. Vytautas sako, kad jam nepatogu imti, bet įkalbintas nudžiunga, kad galės nusipirkti dar kavos. Jei kada norėsite šį žmogų nudžiuginti, žinokite, kad reikia nedaug. Tik kavos puodelio.

Kunigaikštis, arba pievų, pelkių ir plentų ministeris

Patraukiu ieškoti kitų garsiausių sostinės keistuolių, tačiau ten, kur jie paprastai būna, nerandu. Beviltiškai jų nerandu ir kitas dienas. Pagaliau per draugus pavyksta gauti Kunigaikščio Vilgaudo, kurio „Amerikaaa, Amerikaaa“ paprastai kasdien skamba Senamiestyje, telefono numerį. Lengvai susitariame, kad susitiksime kitos dienos vidurdienį Pilies gatvėje, tačiau pokalbis vyksta itin nesklandžiai ir nežinau, ko tikėtis. Kitą dieną tris kartus nuo pradžios iki galo pereinu Pilies gatvę, o Kunigaikščio nėra. Netikėtai išgirstas triukšmas mane nudžiugina – jis pasirodė. Pakviečia į Pilies gatvėje esantį butą arbatos, bet prieš tai paprašo nupirkti alaus.

Siaurais laiptukais lipame į viršutiniame aukšte esantį butą. Kunigaikštis tris kartus suduoda į skambių laiptų turėklus, taip Dievui pranešdamas, kad ateina namo. Tam, kad su manimi kalbėtųsi, turiu įveikti šiokius tokius išbandymus. Pirmasis – atsakyti, kokios tautybės yra Dievas. „Betautis“, – atsakau. „Klysti!“, – užrėkia Kunigaikštis. „Jis lietuvis! Lietuvoje Dievas – lietuvis, Lenkijoje – lenkas, o Prancūzijoje – prancūzas! Bet irgi gerai atsakei“. Po šio klausimo atrakinamos buto durys. Prie jų parašyta „Pievų, pelkių ir plentų ministeris“, taigi, šis žmogus turi ne vieną titulą. Kaip pats teigia, Kunigaikščiu jį pavadino tauta.

Stasio Urniežiaus, buvusio Vilniaus miesto tarybos nario arba vienintelio Vilniaus Kunigaikščio, namai – bohemiški. Juose pilna paveikslų ir knygų. Vyras, baigęs filologiją, filosofiją, mokėsi ir kunigų seminarijoje, ilgai ieškojo savęs. Interviu taip pat pradedame nuo knygos. Dabar jau turiu garsiai perskaityti F. Kafkos „Pilies“ recenziją, esančią knygos viršelyje. Iš to, ką per pirmąsias susitikimo minutes vyras kalbėjo apie šiandieninę Lietuvą, supratau, kad prasminis akcentas, dėl kurio turėjau tai skaityti, buvo sakinys „…bet kelią nežinia kodėl vis pastoja sukti valdininkai“. Kai pabrėžiau šį sakinį, Kunigaikštis pasakė: “Šaunuolė. Tu supratai. O dabar eikim į mano pavasarišką balkoną. Ten ir pakalbėsim.”

Buto vieta – tikrai kunigaikštiška. Iš ankštučio balkono matosi Valdovų rūmų ir Katedros bokštai, šventų Jonų bažnyčia. Šiame balkone ir prasideda Vilgaudo rytas su dilgėlėmis prikimšta pypke: „Rūkau dilgeles. Aš nenoriu gyventi, mirti noriu. Todėl, kad aš – Lietuvos pilietis“. Po to kunigaikštis meldžiasi už dukrą Gabiją. Tada prasideda darbo paieškos: „Darbo ieškau bet kokio. Pavyzdžiui, pašluoti, rašyti eilėraščius. 21-erius metus esu lietuvių kalbos mokytoju pradirbęs. Bet ką dirbčiau. Moku mūryti, auklėti vaikus, kurti. Esu užsiregistravęs darbo biržoj.”

Gal, jei ne viena karvė, Kunigaikštis būtų žurnalistas. Skuodo laikraščio „Lenino vėliava” redakcijoje, kolektyvui ramiai besidarbuojant, dužo redakcijos langas ir pro jį pasirodęs snukis užmūkė. Tai ne juokais išgąsdino iš Viduklės kilusį, vaikystėje karves ganiusį Stasį ir jis prisiekė sau, kad tokioje redakcijoje nedirbs. Rado kitą. Širvintose. Tačiau ir ten neužsibuvo: „Mane pasiuntė pas Lenino ordiną už kiaulių šėrimą gavusį žmogų. Ir aš nuvažiavau į fermą Musninkuose, paklausti, kaip jam taip gerai sekasi tas kiaules šerti. O jis man sako, kad to išmoko Sibire, kai konclagerio stovykloje  šerdavo kalinius. Aš taip ir parašiau. O redaktorius pasiuto: „Ar tu supranti, kad Stalinas yra Lietuvos valstybės veikėjas, ir kad, kas įžeidė Staliną, Lietuvoje negali dirbti žurnalistu!“, – garsiai sušunka kunigaikštis ir gatvėje grojantys muzikantai nutilę pakelia galvas. „Pasiutau ir aš, pakėliau stalą ir mečiau į jį. Daugiau žurnalistinio darbo netęsiau. O ar nuo to, kaip dabar dirba Lietuvos žurnalistai, pasikeis mūsų valstybė?“, – retoriškai užklausia karvės išsigandęs žurnalistas.

Pasiteirauju, kaip valstybė būtų pasikeitus, jei Kunigaikščiui būtų pavykę tapti Prezidentu. Juk šiemet Vyriausiajai rinkimų komisijai buvo pateikęs prašymą registruoti jį kandidatu į Prezidentus. Po klausimo stoja tyla, po kurios abu vieningai kikenam. „Jeigu aš tapsiu Prezidentu, pakartosiu visas Smetonos rokiruotes. Išvyks visi, kuriems reikia pinigų ir nereikia Tėvynės. Man keistas žmogus, kuris dirba ne Lietuvai, o sau. Jis man tampa juokingu – Brazausku“, – savo viziją išdėstė Kunigaikštis.

Iš balkono grįžtame į knygų pilnus namus. Vilgaudas verdą kavą ir arbatą. Prakalbame apie artėjančias šventes. Vaikystėje Kunigaikštis, arba Pelkių ministeris, Kalėdų nejausdavo. Jis augo vaikų namuose. Dabar kalėdoja tyloje, su šeima. Eglutę vyras puošdavo, kol dukra buvo maža. Dabar ji didelė, nors tėtis jos amžiaus neišduoda, taigi eglutę pati ir puošia. Vilniaus Kunigaikštis kalėdines dovanas dovanoja tik Dievui, o pats Kalėdų proga norėtų sniego. Kitiems artėjančių švenčių proga linki, kad kiekvienas lietuvis būtų laimingas.

Pokalbis su kunigaikščiu truko tris valandas, tačiau nė kiek neprailgo. Kalbėjome apie politiką ir literatūrą. Interviu baigėme pasivaikščiojimu po Vilnių. Ir man, vilnietei, su Vilniaus Kunigaikščiu vaikštant po gerai žinomas ir naujai atrastas sostinės vietas, miestas pasirodė kitoks. Į klausimą, ar tikrai Kunigaikštis toks keistuolis, ar tik apsimeta, atsakyčiau pasakojimu, kaip ramiai kalbėjomės jo namuose ir kiek įdomių istorijų išsilavinęs vyras papasakojo. Ir tik išėjęs į gatvę vėl pradėjo garsiai kalbinti kiekvieną. Pažįstami domėjosi, kur Kunigaikštis buvo dingęs, nepažįstami sutrikdavo, išgirdę: „Ei, ar tu girdi? Dievas yra lietuvis!“ Šio pasivaikščiojimo metu per visą Pilies gatvę buvo išrėkta, kad aš esu graži. Du kartus vidury gatvės Kunigaikštis atsiklaupė prieš mane. Ir pabaigoje įšventino į Kunigaikštes. Išėjęs už savo jaukių namų ribos, Stasys Urniežius pamiršta, kaip mėgsta tylą ir persikūnija į pajacą, kuriuo būti, kaip pats teigia, reikia drąsos.

Roželė  – bolivudiška Vilniaus ikona

Drąsos nereikia būti Rožele. Ši persona pati sau graži ir jaučianti savo vertę. Ji ne vieną dešimtmetį vaikštinėja Vilniaus gatvėmis ir prašo pinigų. Pati net neatmena, kiek metų tai tęsiasi. Apsidžiaugiu pagaliau netikėtai ją sutikus. Puolu traukti iš piniginės du litus, o Roželė arba ponia Vida, komentuoja „O! Va čia tai mano žmonės“. Paprašau interviu. Tuomet Roželė nekukliai pasiteirauja, ar neturiu penketuko. Antraip kalbės labai trumpai. Supratau, kad ji jau pamatė mano piniginės turinį, todėl traukiu dar du litus ir išprašau ilgesnio pokalbio.

Visiems vilniečiams gerai žinoma Roželė, Rožytė arba tiesiog Vidutė gyvena ne Vilniuje. Į sostinę Žasliuose gimusi Vida rytiniu traukiniu atvažiuoja iš Vievio. Atgal grįžta vakare. Jei suspėja traukiniu, jei ne – autobusu. Kokio amžiaus yra, tokios savimi pasitikinčios ir puošnios moters klausti būtų nusikaltimas. Tačiau Rožytę Vilniaus gatvėse matau jau apie penkiolika metų ir mano akyse ji nesikeičia. Išliko ta pačia puošnia juodaplauke rausvais skruostais ir raudonom lūpom. Tokį moters stilių įkvėpė Bolivudas. „Čia iš kino filmų indiškų. Labai mėgdavau juos žiūrėti, pati pirma į eilę bėgdavau“, – paklausta, iš kur toks stiliaus pojūtis, atsako Vidutė. Ji jau nuo vaikystės mėgo gražiai pasipuošti.

Vilnių Roželė myli nuo studijų laikų. Šiame mieste baigė Lengvosios pramonės technikumą, vėliau įstojo į Kultūros švietimo technikumą. Nors atrodytų, kad būti aktore yra neišsipildžiusi Roželės svajonė, tačiau paaiškėja, kad moteris svajojo būti bibliotekininke: „Neišėjo, nelabai patiko… Tiesiog nepasirinkau sau tinkamo kelio, todėl dabar viskas taip. Bet buvau gabi ir mokiausi gerai“, –  studijų metų įspūdžiais dalijasi savotiško stiliaus Vilniaus ikona.

Tokiam stiliui išlaikyti reikia pinigų. Roželė tik atsidūsta ir neišduoda, kiek per dieną pinigėlių susirenka, tačiau sako jaučianti krizę. Žmonės turi mažiau pinigų, o tie, kuriems jų netrūksta, Vidutės neatjaučia.

Pradedame šnekėti apie Vilnių be sniego ir Kalėdas. „Kalėdos yra labai didelė šventė. Aišku, ne visuomet būna linksma. Ką padarysi. Būsiu viena, o gal kur nors nueisiu“, – atsidūsta šeimos neturinti ir viena gyvenanti moteris. Paklausta, ko norėtų dovanų artėjančių švenčių proga, Roželė neįnoringai atsako, kad viskas jai tiktų, svarbu tik, kad padovanotų.

Paprašyta su skaitytojais pasidalinti Kalėdiniu receptu, Roželė prisipažįsta, kad negamina ir produktus perka jau paruoštus. Gaminti nemėgsta, o ir gyvena viena, tad neapsimoka.

Nors Rožytė viena, bet tikrai ne vieniša. Ji Vilniuje turi žmonių, kuriuos sutikusi, visada pabendrauja. Vidutė džiaugiasi, kad Andrius Mamontovas jai visada kavos puodelį pastato: „Tai prasidėjo labai seniai. Čia dar buvo kavinė „Laimė“. Aš stovėjau eilėje, pamačiau Andrių Mamontovą ir paprašiau, kad mane kavyte pavaišintų. Jis mielai sutiko. Labai gerą man įspūdį paliko“, – šypsosi vilniečių numylėtinė. „Aš aktorių gerų draugų turiu. Labai Kazlą myliu. Jis dūšios žmogus. Su Oželyte Nijole pabendraujam, kai susitinkam. Bet labai seniai mačiau ją… Ji tokia paprastutė“, – draugus vardija Rožytė. Dabar save aktore vadinanti moteris pasidžiaugia, kad neseniai buvo nufotografuota žurnale „Žmonės“ per Raimondo Šilansko jubiliejaus vakarėlį, tačiau prisipažįsta, kad straipsnio dar neskaitė.

Pokalbį baigiame linkėjimu vilniečiams. Roželė linki sveikatos ir būti linksmiems per šventes bei laukia dovanų.

Tokios trys trijų mįslingųjų Vilniaus keistuolių istorijos. Kam – kavos puodelis, kam – dovanos, o kam – mirtis pilietiškumo vardan yra Kalėdiniai norai. Skirtingų žmonių – skirtingi norai ir skirtingos Kalėdos.

Susiję