Dar Senovės Graikijoje Periklis vienoje savo kalboje išrėžė, kad moteris garbinga išliks tik tuo atveju, kai apie ją niekas nekalbės. Tada menas buvo vyriškas užsiėmimas ir tokio požiūrio laikytasi iki pat praėjusio amžiaus pradžios. Nepaisant šios šimtmečiais galiojusios nuostatos, ir Lietuvoje moterys įsiveržė į vyrų valdomą meno teritoriją. Ar šiandien jos čia laikomos visavertėmis?

Svarbiausia – ne lytis, o talentas

„Man pasisekė – šiais laikais pristatant savo kūrybą moteriai nereikia slėptis po vyriškais pseudonimais“, – džiaugiasi jauna režisierė ir aktorė Ieva Stundžytė. Jos manymu, moters stiprybė – gebėjimas keletą darbų dirbti vienu metu. Moteris kūrėja – ne išimtis. Štai Ievai įdomu ne tik aktorystės paslaptys, bet ir teatro režisūros specifika, kuri ilgą laiką buvo vien tik vyrų pasirenkama kryptis.

„Šie laikai moteriai teatre palankūs, reikia tik idėjos, iniciatyvos, bendraminčių. Žinoma, ir talento. Jei visa to trūksta, bet tokiu atveju problema ne tai, kad tavo pradas – moteriškas“, – įsitikinusi I.Stundžytė. 26–erių metų aktorė ir režisierė jau dukart yra pelniusi „Auksinį scenos kryžių“ – už Džiuljetos vaidmenį roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“ ir kartu su kitais aktoriais – už geriausią spektaklį vaikams „Senelės pasaka“. Ji pelnė perspektyviausios aktorės prizą Lietuvos profesionalių teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ .

Jauna kūrėja sako, kad jai pačiai profesine prasme smalsu, ar išryškės kokia itin ryški jaunosios kartos Lietuvos teatro režisierė moteris. „Pavienių darbų tikrai yra, tačiau ar bent vienai iš jų pakaks noro, drąsos ir kūrybinės valios išskirtiniams darbams? Šiuo atveju viskas priklauso nuo jų pačių, o ne nuo visuomenės spaudimo, požiūrio ir panašiai“, – I.Stundžytė sakosi esanti iš tų moterų, kurioms vis dar pasireiškiančios visuomenės patriarchalinės nuostatos – iššūkis.

Šiandien jau nemažai moterų kūrėjų pelnė pripažinimą net tose meno srityse, kurios tradiciškai laikytos (tebelaikomos?) vyriškomis. Dalia Ibelhauptaitė dramos spektaklius ir operas režisuoja Londono ir Vilniaus teatruose, o meistriškumo pamokas aktoriams veda įvairiuose pasaulio žemynuose. Manyta, kad skulptūras skobti gali tik vyro rankos, o dabar skulptorės Tamaros Janovos skulptūros puikuosis Britų muziejuje Londone, Maskvos Tretjakovo galerijoje, Lozanos olimpinių žaidynių muziejuje? Ar prieš šimtmetį moteris galėjo svajoti, kad jos kūrinius, kaip kad dabar kompozitorės Onutės Narbutaitės oratoriją „Skiautinys mano miestui“ euroradijo eteryje klausysis Estijos, Graikijos, Ispanijos, Kroatijos, Slovakijos, Latvijos, Naujosios Zelandijos, Portugalijos, Rumunijos, Serbijos, Slovėnijos, Suomijos, Vokietijos bei Didžiosios Britanijos BBC radijo klausytojai?

Iki tokių laimėjimų teko nemažai paplušėti toms, kurios išdrįso būti pirmos ir įrodė, kad moterys gali pelnyti pripažinimą visose meno srityse.

Lietuvė rašytoja rašė prancūziškai

Lietuvoje iki XIX a. nebuvo žinoma, kad moteris  būtų iškilusi kaip rašytoja. Talentingų moterų buvo, bet jų talentai, įvairios istorinės aplinkybės bei auklėjimo sąlygos nuslopino jų kūrybos išryškėjimą. Pirmoji moteris rašytoja iš Lietuvos, kūrusi prancūzų kalba, buvo Sofija Tyzenhauzaitė–Šuazel–Gufje (1790–1878).  Didžiąją dalį jos kūrybos sudarė istoriniai romanai, paremti tikrais Lietuvos istorijos faktais, susiję su to meto Lietuvos aukštuomenės moterų gyvenimu. Lietuvoje tyrinėtojai, kurie domėjosi S. Tyzenhauzaitės asmenybe ir kūryba,  rašydami apie jos knygas, paminėdavo penkis istorinius romanus: „Lenkai Sant Domingo saloje, arba jaunoji kreolė“ (1818), „Barbora Radvilaitė“ (1820), „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ (1824), „Politikos nykštukas“ (1827), „Halina Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje“ (1831) ir „Atsiminimus apie imperatorių Aleksandrą, Rusijos carą“ (1829).

Su fotoaparatu rankose

XX a. pradžioje Rusijoje, Amerikoje, Prancūzijoje fotografių moterų nebuvo ir tik Anglijoje tuo metu dirbo garsioji D. Kameron. Paulina Mongirdaitė (1865–1916m.) tada buvo vienintelė moteris fotografė Lietuvoje. 1890 m. ji pradėjo dirbti fotografe Palangoje.

P. Mongirdaitė buvo išsilavinusi, mokėjo keletą užsienio kalbų. Fotografija ją žavėjo, todėl išvyko šio meno studijuoti į Varšuvą (Lenkija). Po studijų Paulina sugrįžo į Palangą. Iš Varšuvos ji parsivežė fotografavimo aparatūros ir apie 1889 metus atidarė fotografijos paviljoną. Fotografavo dažniausiai portretines ir grupines nuotraukas. Taip pat lankėsi grafų Tiškevičių Palangos ir Kretingos dvaruose, fotografavo didikų šeimas, dvarus, Kretingos ir Palangos apylinkes. 1890 metais parengė fotografijų albumą „Kretynga“. Jame yra 49 nuotraukos, kuriose įamžinti Kretingos dvaro pastatai ir parkas, Kretingos ir Palangos miesteliai bei senosios bažnyčios. Šios nuotraukos labai pravertė restauruojant Kretingos dvaro rūmus ir žiemos sodą.

Scenon įžengė moterys

Pirmoji profesionali lietuvių aktorė – Stanislava Jakševičiūtė–Venclauskienė (1874–1958). Šiauliuose ji režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį Antano Vilkutaičio–Keturakio „Amerika pirtyje“, vaidino jame Agotą. Tik dėl to, kad buvo kilusi iš bajorų, caro žandarai jos, skirtingai nei kitų spektaklio organizatorių, neareštavo.

Sumanymą steigti profesionalų teatrą sužlugdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Po karo dirbo mokyklose, dalyvavo visuomeninėje ir labdaringoje veikloje, kelis kartus ji buvo išrinkta Šiaulių miesto tarybos nare (vienintele moterimi).

Pirmoji moteris profesionali režisierė Kazimiera Kymantaitė (1909–1999) buvo išskirtinė asmenybė lietuvių teatre. Ji pasižymėjo šmaikščia kalba, humoro jausmu, ekscentrišku elgesiu. K. Kymantaitė buvo neįprasto tipo moteris – ji nepaisė to meto standartų ir jautėsi laisva. Viename biografiniame straipsnyje teigiama, kad ji prisiėmė ne tik vyrams suteikiamas laisves, bet ir pomėgį išlenkti stiklelį.

Visa tai pagelbėjo jai darant režisierės karjerą. Daugelyje jos darbų dominavo moters tema: Valstybiniame akademiniame dramos teatre ji pastatė Žemaitės „Marčią“ (1945), Antano Vienuolio „Paskenduolę“ (1956). Pirmoji lietuvių moteris režisierė savo kūryboje nežymiai užsiminė apie lyčių lygybę – tačiau tik tiek, kiek tuo metu buvo įmanoma stereotipų kaustomoje visuomenėje, maištavo prieš konservatyvumą, moters diskriminaciją.

Pirmoji batuta moteriškose rankose

Peržvelgus dirigavimo meno raidos istoriją ir žymiausius dirigentus, sąraše akivaizdžiai dominuoja vyrai. Tačiau šalia garsių dirigentų galima pastebėti ir Margaritos Dvarionaitės (1928–2008) pavardę. Ji tapo pirmąja simfoninio orkestro dirigente moterimi. Kauno konservatorijoje baigusi  Jurgio Karnavičiaus fortepijono klasę, o Sankt Peterburge – dirigavimą, ji iš karto po studijų  tapo Lietuvos operos ir baleto teatro dirigente, po to dirigavo Nacionalinės filharmonijos simfoniniam orkestrui. Dirigavo pasaulinės simfoninės muzikos klasikų kūrybą, parengė daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių premjeras.

Susiję