Vieni gali sakyti, kad nuogąstavimai dėl tautiškumo silpnėjimo iš dalies susiformavę istoriškai. Lietuva jau priklausė vienai sąjungai, turėjusiai bendrą valiutą ir menkinusiai šalių tautinį identitetą. Tai gali būti viena iš priežasčių, kuri iki šiol išlikusi žmonių sąmonėje.

Nagrinėjant tautinio identiteto problemą, reikėtų iškelti klausimą, ar atsisakius euro sustiprėtų tautinis identitetas? Ar verta baimintis, kad jis toks silpnas, jog nacionalinės valiutos kaita galėtų jį sumenkinti?

Todėl kviesdami diskusijai norėtume pažvelgti į euro įvedimą filosofiniu kampu ir panagrinėti, kas laukia šalies pasikeitus Lietuvos nacionalinei valiutai.

Apskirtojo stalo diskusijos dalyviai:

1990-ųjų Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras, visuomenininkas, filosofas Romualdas Ozolas;

sociologas, ekonomistas, prof. dr. Romas Lazutka;

ekonomistė, politikė Rūta Vainienė;

iniciatyvinės Lietuvos savanorių grupės narys Kazimieras Juraitis.

Apie euro įvedimą turime ir neigiamų, ir teigiamų atsiliepimų. Apsvarsčius pliusus ir minusus, vis dėlto euro įvedimas bus labiau naudingas Lietuvai ar žalingas?

R. Ozolas. Kalbėkime ne apie atsiliepimus, o apie požiūrius. Principinis požiūris tik vienas: litas yra nacionalinio ūkio finansų žymuo, o per finansų sistemą – ir ūkio valdymo įrankis, svarbus nacionalinės vyriausybės politikos baras.

Kam nesvarbu nacionalinis ūkis, o svarbu tik pinigai, žinoma, nesvarbu ir kokie jie – litai, eurai, doleriai ar juaniai, svarbu juos turėti. Litas yra nacionalinė valiuta. Euras vietoj lito yra nepriimtinas iš principo.

R. Lazutka. Aš išskirčiau ekonominius ir politinius argumentus. Ekonominiu požiūriu, kai euro zona dabar yra nusilpusi, euro įvedimas rizikingas. Lietuva, įsivedusi eurą, pradeda dalyvauti bendrame mechanizme kartu su kitomis euro zonos šalimis, kuris numato pagalbą.

Jeigu kuriai nors šaliai sunku išsilaikyti finansiškai, euro zonos šalys turi padėti. Euro zona yra sunkiai atsigaunanti, nes Pietų Europos šalys labai įtemptoje situacijoje. Čia yra tam tikras pavojus arba tam tikra ekonominė krizė. Negalime sakyti, kad euro įvedimas bus žalingas, bet turime suprasti, jog Lietuva, įstodama į euro zoną, prisiima tuos įsipareigojimus, kaip ir visos kitos euro zonos šalys.

Patogu, kad nereikia atskirai mokėti keičiant valiutą. Kalbant apie kitą naudos pusę, kad šalyje padaugės investicijų, tai nėra pagrįsta. Pavyzdžiui, Danija ar Švedija nėra euro zonos šalys, o Graikija arba Airija yra įsivedusios eurą. Akivaizdu, kad ekonominė padėtis tose šalyse, kurios turi eurą, yra daug prastesnė. Ekonomistai jau bandė įrodinėti, kad bendra valiuta yra daugiau politinis projektas, kuris nemažai kainuoja. Šalys nėra pakankamai integruotos ekonomiškai, kad tiktų jose naudoti bendrą valiutą, kartu tai reiškia, kad ir monetarinę politiką, kurią nulėmė ekonomikos raida. Kiekviena šalis turi imtis skirtingų monetarinės politikos priemonių. Kuomet yra bendra valiuta, tai tos politikos negalima diferencijuoti. Dėl to ilgalaikis euro projektas yra rizikingas, abejotinas, nes pripažįstama, kad reikalingi papildomi kaštai jį įgyvendinant.

Išskirčiau ir politinius argumentus. Dabar, kai taip neramu Rytuose, manoma, kad įsivedus eurą pinigai būtų integruoti į ES ir šalies saugumas būtų didesnis. Politologai ir karo mokslo atstovai turėtų numatyti, kiek tai gali apsaugoti, ar toks pavojus mums gresia ir kiek jį gali sumažinti įvestas euras. Žinoma, kad mes būtume integruoti, t. y., turėtume tą pačią valiutą kaip Vokietija, Prancūzija ir kitos šalys. Na, o viską pasverti ir pasakyti, kuri gi svarstyklių pusė nusveria, gana sudėtinga. Remiantis ekonominiais argumentais, sakyčiau, kad tikrai nebūtina išsižadėti euro, bet tikslinga būtų palaukti, kol pasirodys euro zonos pasirinkimo požymiai.

Žiūrint į politinius argumentus, atrodo, kad dabar reikia labai skubėti dėl dabartinės politinės situacijos, kuri yra „nekaršta“. Jeigu mes pripažįstame, kad euras gali būti kaip papildomai integruojantis į saugesnę Europą, kuri turi eurą, tai jį turėti reikia. Valiutos sąjungoje nėra atskiro punkto, kuris yra NATO organizacijoje. Todėl šis klausimas ne toks griežtas, kad remiamasi vien tik saugumo sumetimais.

R. Vainienė. Pagrindiniai euro minusai susiję su nestabilumu euro zonoje, su grėsmėmis eurui kaip bendrai valiutai. Taigi atsakymas apie žalą yra tiesiogiai susijęs su euro ateitimi, o ji, deja, neprognozuotina. Kitas minusas – Europos fiskalinio stabilumo mechanizmas, kuris sukuria vadinamąjį moralinį neatsakingumą, kai drausmingos šalys turi dengti „finansinių išdykėlių“ nuostolius. Pagrindinis pliusas – neliks nė menkiausios pagundos mūsų vietiniams politikams neatsakingai elgtis su litu: atrišti, paleisti, prispausdinti.

Užsienio investuotojų pasitikėjimas taip pat, tikėtina, padidės – būkime sąžiningi, euras jiems labiau patikimas nei litas. Tačiau tai nereiškia, kad investuotojai užgrius Lietuvą investicijomis, kai įsivesime eurą. Tam reikia mokesčių sistemos stabilumo, mažiau korupcijos ir krūvos kitų prielaidų. Kiekviena diena šias svarstykles nusveria į vieną ar kitą pusę. Vertinant įvykius Ukrainoje – euro zona vilioja labiau.

K. Juraitis. Sunku atsakyti, ar euro įvedimas bus daugiau žalingas, ar naudingas ekonomiškai. Tą parodys laikas. Savo valiutos turėjimas – ne identiteto, o labiau suvereniteto klausimas. Nuosava valiuta – būtinas suverenios valstybės atributas.

Kiekvienai valstybei ir jos piliečiams reikšminga tautinė tapatybė. Itin svarbu ją puoselėti ir saugoti. Atsiranda svarstymų apie Lietuvos tautinio identiteto likimą po euro įvedimo. Ar verta baimintis, kad įvedus eurą pradės silpnėti piliečių tautinis identitetas?

R. Ozolas. Per eurą identitetas bus naikinamas ypač sparčiai, nes jis – visų kosmopolitinių invazijų laidininkas. Pradedant sąmone, baigiant pragyvenimo standartais.

R. Lazutka. Aš to nelaikyčiau grėsme. Visuomenė nėra konsoliduota, vyrauja didelis susipriešinimas. Kalbama, kad valdžia labai nutolusi nuo žmonių, išskiriamas elitas, darbdaviai nesiskaito su darbuotojais. Kai kuriais atvejais ir žiniasklaidos valdomu elitu daugelis žmonių nepatenkinti. Žmonių nutolimas nuo vadinamojo elito rodo, kad tapatumą sunku išsaugoti. Manyčiau, kad tautinis identitetas nepriklauso nuo to, ar šalis turi įsivedusi eurą, ar ne. Yra nemažai būdų, padedančių stiprinti identitetą.

Manau, reikia sustiprinti visuomenę, kad nebūtų tiek daug atskirtų žmonių, kad visuomenė būtų labiau integruota, nebūtų visuomenės susiskirstymo, susipriešinimo, kad būtų stengiamasi išklausyti ir silpnesniąją pusę, o ne kaip yra dabar, jog į tuos, kurie neturi politinės ar finansinės galios, beveik nekreipiama dėmesio. Šie dalykai yra reikšmingi, kad ir kokia valiuta būtų šalyje. Mes praktiškai jau turime eurą, nes litas susietas su euru, tačiau dar nepakeisti piniginiai ženklai.

R. Vainienė. Neverta. Kaip gali identitetas priklausyti nuo to, kas guli mano piniginėje ar sąskaitoje? Kam reikia simbolių, lietuviški atributai bus ant euro, cirkuliuos po visą euro zoną ir garsins Lietuvos simbolius.

K. Juraitis. Baimintis dėl grėsmės tikrai neverta. Kitas klausimas, kad jeigu atsitiktų taip, jog ES griūtų – mums vėl tektų įsivesti litą. Klausimas kils ne dėl grėsmių, bet papildomų išlaidų, kurių galėtų nebūti, jei nebūtume atsisakę lito.

Artėjant euro įvedimui, Lietuvos gyventojams kyla vis daugiau klausimų dėl to, kad euras gali būti vienas iš tautinio identiteto mažėjimo padarinių. Kodėl kyla šis klausimas ir net 55 proc. „Eurobarometro“ tyrimo metu apklaustųjų piliečių mano, kad euro įvedimas gali turėti tiesioginės įtakos tautiniam identitetui. Ar sustiprinta euro ekonominė naudos komunikacija Lietuvos piliečiams gali nustelbti baimes dėl tautinio identiteto praradimo?

R. Ozolas. Propaganda (klausimuose ji vadinama komunikacija) gali aptemdyti sąmonės sveiką nuojautą ir sveiką protą, kuo paprastai stiprūs tos „komunikacijos“ nepaliestieji, tačiau gyvenimo realybė anksčiau ar vėliau išblaivo.

Deja, viskas būna per vėlu. Tuo ir remiasi politikai – siekia sprendimų, žadėdami ką tiktai gali, o kai melas išryškėja, nuo pretenzijų juos jau gina įstatymai ir teismai.

R. Lazutka. Manau, kad su euro įvedimu ekonomika nešoks į priekį, nes ekonomikos augimas priklauso ir nuo daugelio kitų veiksnių. Svarbu turėti išskirtinį tautos simbolį, išsiskirti savo teritorija, vėliavomis, pinigais iš kitų šalių, tačiau identitetą galima sieti ne tik su valiuta, bet ir kitais dalykais. Galėtume mažinti skurdą, nelygybę, diskriminaciją, korupciją.

Taigi lietuviai tautinį identitetą galėtų stiprinti kitokiu pagrindu ir laimėtų savo gerovei negu tik prisirišant prie lito.

R. Vainienė. Atsiprašau, nesupratau, kas yra „euro ekonominė naudos komunikacija“. Negaliu atsakyti.

K. Juraitis. Lietuvos valdžia išskirtinai mažai komunikuoja su visuomene.

Be abejo, euro ekonominės naudos komunikacija kažkiek sumažintų visuomenės baimes dėl identiteto praradimo. Tačiau juk problema ne ta. Esmė ta, kad euro įvedimas – rimtas politinis žingsnis. O naudos prognozė – kaip būrimas iš kavos tirščių.

Kaip bus iš tiesų, tik statistika parodys, kai traukinys bus jau nuvažiavęs. Prarasime litą – prarasime nuosavos ekonomikos vairą.

Žiniasklaidoje gausu įvairiausių straipsnių, televizijoje – laidų, kuriose kalbama apie euro įvedimą, jo naudą ir didesnes šalies perspektyvas. Įdomu, kokie būdai, pasak specialistų, vykdant euro įvedimo komunikaciją padėtų sumažinti piliečių baimes?

R. Ozolas. Propaganda gali padėti sumažinti baimes.

R. Lazutka. Svarbu ne įvaizdis, o tikrovė. Svarbu, kad būtų kuo mažesnis nutolimas nuo piliečių grupių. Pasakysiu iš patirties, kad dabar aktualus puolimas prieš bedarbius ir pašalpų gavėjus, kai tokių žmonių yra šimtai tūkstančių Lietuvoje, kurių padėtis nepavydėtina daugeliu atvejų. Man atrodo, kad tokius dalykus reikėtų spręsti.

Tai yra daug svarbiau nei reklamuoti už valdiškus pinigus eurą, užsakyti laidas ir tokiu būdu raminti piliečius. Galvoju, kad tai nėra reikšminga. Žinoma, informuoti žmones reikia, tačiau tai turėtų būti informacinio pobūdžio laidos, paremtos argumentuota informacija, aiškinant visas puses, o ne tokios laidos, kuriose politikai aiškina, kad įsivedus eurą padaugės investicijų, išauš žmonių gerovė, o kainos nepakils.

Žmonės tokiomis laidomis netiki, nes jie turi savo nuomonę. Įvairios užsakytos propagandinės laidos, nemanau, kad dar veikia žmones. Geriau jau būtų kalbama apie tikrąsias problemas: nedarbą, kaip žmonėms išgyventi, apie vokelius, kurie yra tam tikras „vėžys“ visuomenėje. Būtent tokios laidos sukurtų didesnį piliečių pasitikėjimą valdžia bei jos atstovais.

Kai mes augome nieko kito negirdėdavome per traškantį radiją, išskyrus propagandą ir Amerikos balso laidas. Dėl prievarta peršamos propagandos žmonėms užsikimšdavo ausys nuo tų visų laikraščių ir laidų, ir piliečiai per žinias klausydavo tik apie sportą ir orus. Valdžia turėtų pagalvoti apie propagandos viešinimą ir galimą jos poveikį.

R. Vainienė. Neracionalias baimes gali išsklaidyti kitų šalių patirties pateikimas per žmonių istorijas. Bet dalis baimių dėl kainų kilimo yra pagrįstos.

Todėl čia reikia būti labai sąžiningiems ir nesukurti gyventojams nepagrįstų lūkesčių, kad kainos nesikeis. Kai kurios paslaugos gali tikrai stipriai pabrangti.

K. Juraitis. Be abejo, reikia daugiau komunikuoti su pačia visuomene, ją šviesti.

Paradoksalu, tačiau šiuo metu vyrauja euro krizė, o Lietuva kaip tik rengiasi įsivesti eurą. Kaip vertinamas mūsų valstybės žingsnis ir kokius padarinius tai galėtų turėti mūsų valstybės ekonomikai?

R. Ozolas. Vertinu kaip itin neatsakingą politinės minios sugestijuojamą supranacionalinių struktūrų Lietuvoje stiprinimo žingsnį.

Euras tikrai grius –jis prieštarauja Europos esmei, jos mentalinio individualizmo ir paties kapitalizmo prigimčiai. Eurui griuvus patirtume dar vieną ūkio katastrofą, kaip ir griuvus rubliui. Būtume beginkliai ir prieš Lenkiją, ir prieš Rusiją, su beprasmėmis skolomis pasauliui.

R. Lazutka. Įsivesdami eurą, prisijungiame prie euro zonos bei prisiimame atsakomybę padėti spręsti iškilusias euro krizės problemas.

Mums gali tekti patiems skolintis lėšas, paskolinti toms šalims, kurios nesusitvarko su finansine padėtimi.

Tai pagrindinis ekonominis argumentas, paskatinantis luktelėti ir dar neįsivesti euro. Tačiau daugiau kliūčių neįžvelgčiau.

R. Vainienė. Euro krizė, kuri buvo kilusi dėl Graikijos reikalų, prislopinta. Turiu omenyje paniką dėl euro likimo. Kaip atrodytų euro žlugimas? Milžiniška euro infliacija, vertės netekimas. Arba masiniu šalių išstojimu iš euro zonos.

Pastaruoju atveju svarbu nelikti su PIIGS (akronimas, kurį sudaro penkios valstybės – Portugalija, Airija, Italija, Graikija ir Ispanija). Pirmiausia, patiems būtų verta traukis iš zonos.

K. Juraitis. Įsivesti eurą dabartinės euro krizės sąlygomis – ypač nevykęs politinis žingsnis. Be jokios abejonės, tai nulems spartų valstybės skolos didėjimą.

 

Diskusijos dalyvius kalbino Kristina Gecevičiūtė ir Agnė Matuzevičiūtė.

Susiję