Vytautas V. Landsbergis – kino ir teatro režisierius, rašytojas, poetas, dainuojamosios poezijos atlikėjas
Jis – žmogus, lig ausų pasinėręs į meno pasaulį.
Nors Vytautas V. Landsbergis dar nepriklauso penkiasdešimtmečių kartai, tačiau Lietuvoje jis labai gerai žinomas savo darbais. Vos baigęs Vilniaus universitete lietuvių kalbos ir literatūros studijas, Vytautas V. Landsbergis su kitais būsimaisiais kinematografininkais išvyko į Tbilisį (Gruziją) studijuoti kino režisūros Š. Rustavelio teatro institute. Vėliau stažavosi Niujorke, Jono Meko filmų antologijos archyve, taip pat ir jaunųjų Europos teatro režisierių kursuose Anglijoje.
Pirmieji filmai – dokumentiniai portretai apie originalius, kitaip mąstančius ir kitaip gyvenančius žmones, kurie nebūtinai yra garsenybės. Po to Vytautas V. Landsbergis pradėjo kurti filmus Lietuvos istorijos tema. Dar vėliau – vaidybinius filmus. 1993 m. V.V. Landsbergis įkūrė studiją „A propos“, kurioje kuriami filmai apie lietuvių rašytojus.
Vytautas V. Landsbergis yra ir rašytojas. Jo rašymo talentas įvertintas 2004 metais, kai „Arklio Dominyko meilė” buvo išrinkta geriausia metų knyga vaikams ir paaugliams. O prieš dešimtmetį Vytautas Landsbergis jaunesnysis buvo karūnuotas kaip geriausios knygos „Rudnosiuko istorijos“ autorius. Ko gero, „Obuolių pasakos“ ar „Angelų pasakos“ seniai įsitaisę kiekvieno knygų mėgėjo lentynoje.
Vytautas V. Landsbergis nevengia ir gitara pabrazdinti. Dainuoja jis apie žmogų ir jo vidinį pasaulį. Grakščiai sudėliodamas žodžius ir atsakingai parinkdamas muziką. Iš tiesų, dar studijuodamas Vilniaus universitete, Vytautas V. Landsbergis daugiau nei 10 metų šoko ir dainavo Universiteto folkloriniame ansamblyje „Ratilio“. Nevengdavo ir vaikams padainuoti gitara pritardamas. Sako, iš tos meilės lietuvių liaudies dainoms, sutartinėms ir baladėms gimė trys muzikinės plokštelės: „Kaimiečių mantros“ (2004 m.), „Žiauriai gražūs romansai“ (2005 m.) ir „Arklio Dominyko meilė“.
Vytautą V. Landsbergį Nacionalinei kultūros ir meno premijai nominavo A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus.
„Maždaug taip ir rašau – stebiu egzistuojančias savo ar savo pažįstamų vaikų charakterių problemas, baimes, kompleksus, jų troškimus ir mėginu šiuos klausimus gvildenti žvėrelių pasakėlėse, retsykiais pridėdamas truputėlį arkliško humoro. Tokia maža psichoterapija. Tačiau tai nėra grynai terapinės pasakos. Prie viso to prisideda ir absurdo poetika, autoironija, nes žmogui sveika pasijuokti ir iš savęs paties, savo rimtumo, pažiūrėti į viską lyg iš šalies“, – apie sudėtingą pasakos pasaulį pasakoja Vytautas V. Landsbergis.