Vitos poezija – iš Molėtų į sostinę

Vita LicytePirmakursė Vita Ličytė – kurianti mergina į Vilnių atvykusi iš Molėtų. Ji mano, kad rašant eiles neįmanoma atsiriboti nuo savo emocijų. Anot jos, žmonės ir kuria norėdami tas emocijas išlieti. Vita Vilniuje dar tik porą mėnesių, tačiau ji jau brandina naujas kūrybines idėjas, kurioms ją įkvepia sostinė.

Tu matai,
Kad skliautai,
Kad dangaus pamatai,

Ir vėl dega…

 

Tu tiki,

Kad kiti,

Užmiršti,

Palikti,

Bus laimingi.

 

Tu žinai,

Kad blogai,

Negerai

Taip lengvai,

Krist į tamsą.

 

Tu tiki

Ir kenti,

Kad rasi išėjimo angą…

Nors pro langą.

 

Tu vilies

Ir tikies,

Kad išėjęs

Rasi tą tiesą,

Tą kelią,

Kurį palikai,

Užmiršai

Ir pabėgai,

Nuo savęs

Į tamsą.

Sugrįžk…

***

Klevai žydintys

Kitaip nei pernai.

O beržai ne.

Purienos prieš tylą

Lenkia galvas.

Tyla,-

Prieš pavasario kvapą.

Vaikas įsibridęs lig kelių

Į tolį plaukia ratilai.

Garnys ištiesė kaklą

Nendres sulenkė.

Kvėptelėjo vėjas.

Sekundei

Atsikvėpė tyla

Laikas tyliai miega

Uždarytas

Varlės kurkule.

Patalpinta: Publikacija