Vilnius žibintų šviesoje

Vėlyvą rudenį šeštą valandą vakaro jau tamsu lyg naktį. Parėję iš darbų ar paskaitų žmonės niekur nebenori lįsti iš šiltų ir jaukių namų. Kai dauguma užsirakina duris ir patogiai įsitaiso priešais televizorių, kiti išeina į gatves. Kas pasivaikščioti ištuštėjusiu Senamiesčiu, kas susitikti su draugais, mylimaisiais, kas rudens melancholiją bare paskandinti. Kiekvienam savo.

Naktinis Vilnius Viktorijos Samarinaitės nuotraukose
Naktinis Vilnius Viktorijos Samarinaitės nuotraukose

Aš, apsiginklavusi fotoaparatu ir termosu su kava, išėjau į aptemusį Vilnių gaudyti naktinių kadrų. Kad tie, kurie jo tokio dar nematę, turėtų galimybę susipažinti.

uz-vn3

Savo naktinį žygį pradėjau nuo snaudžiančio Užupio. Dieną jis knibždėte knibžda turistų, susidomėjusių šia, už upės įkurta Respublika, ir menininkų, skubančių visur. Ir, deja, nespėjančių.

uz-vn2

Atsidūriau prie Katedros. Bokšto laikrodis muša vidurnaktį. Kol stoviniavau aikštėje ir bandžiau sureguliuoti fotoaparato nustatymus, pro mane praėjo daugiau nei penkios porelės. Įsimylėjėliai. Matyt, šaltą vakarą iškišti nosį iš namų juos šaukia romantiška naktinio Vilniaus dvasia.

uz-vn1

Pasukau į tuščią Pilies gatvę. Nei lauko kavinių, nei vasaros šurmulio. Netgi čia karaliauja ruduo. Prie kavinių stoviniuoja ir rūko naktinėtojai. Staiga pamačiau vienišą, visiškai netinkamai šaltam vakarui apsirengusį vyruką. Pamatęs, kad stebiu jį – slėpėsi „bromoje“. Vaikino rankoje butelis. Pasislėpęs vis išgeria iš jo. Nusprendusi palikti jį ramybėje, nuėjau aukštyn gatve.

uz-vn23

uz-vn11

Didžioji gatvė. Žmonių čia akivaizdžiai daugiau. Nenuostabu. Liaudis, deja, ne Rotušės pažiūrėti eina, o traukia į piceriją. Kol fotografavau, apytiksliai septyni nauji potencialūs klientai pravėrė šios maitinimo įstaigos duris.

uz-vn20

uz-vn12

Visai netoli nuo picerijos pastebėjau kažko laukiantį, į gatvės žibintą pasirėmusį vaikiną. Žvilgtelėjau į laikrodį – pusė pirmos. Negalvojau, kad dar tokiu laiku kažkas vaikšto į pasimatymus. Beje, šis vaikinas – ne vienintelis toks šią naktį. Rūkantis, stovintis prie žibinto ir kažko laukiantis.

uz-vn26

Artėjau prie Rotušės. Galvoju, gal sutiksiu kokių naktinėjančių turistų. Bet pakeliui prie manęs pribėgo mergina. Žemo ūgio, šviesių plaukų. Prašė paskolinti jai bent porą litų. Sakė, kad „ant taksi neužtenka“. Nedaviau. Būčiau davusi, bet, deja, piniginę prieš tokį žygį palikau namie. Man atsisakius, ji padėkojo, nusišypsojo ir nubėgo. Ir, mano didžiam nustebimui, prie parduotuvės vitrinos – pažiūrėti į veidrodį, susitvarkyti šukuoseną. Vienintelis dalykas, kurį galėjau padaryti – ją įamžinti.

uz-vn4

Nukeliavau vadinamosios „barų gatvės“ link. Jūsų dėmesiui – Totorių gatvė. Iš pažiūros šį vakarą čia ganėtinai ramu. Užėjau į vieną barą. Žmonės sėdi, šnekučiuojasi. Kiti – vieniši prie baro liūdesį skandina. Sulaukiau pasiūlymų išgerti. „Eilinis vakaras bare“, – sako barmenas.

uz-vn31

Aš prie liūdinčiųjų neprisijungiau ir ėjau toliau ieškoti naktinio Vilniaus ypatumų. Priėjusi barą, esantį dviejų gatvelių sankryžoje, išvydau daug lauke rūkančių, jau įsismaginusių jaunų žmonių. Kokias penkias minutes bandžiau išgauti kuo geresnį kadrą.

uz-vn30

uz-vn32

O tuomet lyg tyčia – prieš mano akis prasidėjo muštynės. Negirdėjau, nei dėl ko jos kilo, nei kas jas pradėjo.

„Aš tau sakiau, kad prisiprašysi…“ – nuskambėjo iš kažkurio užsiplieskusio vaikino lūpų. Net nebesirūpinau nuotraukų kokybe, tik bandžiau kažkaip įamžinti šitą naktinio gyvenimo įvykį. Labai greitai atvažiavo policija. Abejoju, ar bent dvi minutės spėjo praeiti. Rodos, kad mašina stovėjo čia, kažkur už kampo ir tykojo. Rytojaus laikraščiai apie šį įvykį turbūt nė neparašys. Ir dauguma apie jį net nesužinos. O kažkuriam iš dalyvavusiųjų apie jį primins tik mėlynės ant kūno.

uz-vn33

Pasijutusi nelabai saugiai, pasišalinau iš linksmybėmis ligi ryto garsėjančios gatvės ir Gedimino prospektu pro lengvai prie „pabo“ šurmuliuojančius žmones sugrįžau prie Katedros.

Nors mano maršrutas apėmė tik nedidelę dalį Vilniaus Senamiesčio, nesunku susidaryti vaizdą apie tai, kaip naktį gyvena šio didelio miesto žmonės. O ir pats Vilnius nepailstantis, nemiegantis ir budrus. Jūs tik įsivaizduokite, kiek visko šiame mieste vyksta, ko mano fotoaparatas neužfiksavo. Tad, dėl saugumo pinigines ir raktus palikite namie ir eikite pasižvalgyti po nesnaudžiantį miestą.

Dėkoju savo kelionės draugui, kuris mane saugojo nuo pikto.

Patalpinta: Publikacija