Ant raudonų Užsienio reikalų ministerijos minkštasuolių kalbinome portalo Lietuviams.com vyr. redaktorę Deimantę Dokšaitę. Pokalbis sukosi ne tik apie redaguojamą svetainę, „Draugą“, bet ir apie įdomius informacijos mainus tarp Lietuvoje ir svečiose šalyse gyvenančių tautiečių.

Šiemet Amerikos lietuvių leidžiamas dienraštis švenčia savo šimto metų jubiliejų. Kaip manote, kokia jo sėkmės paslaptis?

Manau, kad jis atsirado tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. O kaip Mykolas Drunga (vienas iš diskusijos dalyvių – aut. pastaba) minėjo – šis laikraštis sugebėjo surasti pinigų, sugebėjo rasti žmonių, kurie į jį rašytų. To, matyt, pakako.

Kaip kilo idėja sukurti Lietuviams.com svetainę? Kur ir kada yra jos pradžia?

Pradžia yra Žurnalistikos institutas. Kai ten mokiausi, pamačiau skelbimą, kviečiantį rašyti į Amerikos lietuvių savaitinį laikraštį „Info tiltas“, kuris dabar jau nebeegzistuoja. Pradėjau ten dirbti. Pabaigus žurfaką (Žurnalistikos institutą – aut. past.) man pasirodė, kad galima padaryti daugiau. Žinote, ambicijos, jaunystė-kvailystė. Tuo metu nebuvo nei tiek daug portalų, nei specialių rubrikų, skirtų emigrantams. Supratau, kad tai laisva niša. Kartu su savo draugėm, kolegėm startavom daugiau nei prieš trejus metus.

Jūsų interneto svetainės šūkis – „Dabar lengva būti kartu“. Kaip realiai jį įgyvendinate?

Visiems užsienio lietuviams, nesvarbu kur jie begyventų: Ispanijoje, Švedijoje ar Pietų Amerikoje mes paruošėme vieną bendrą internetinį puslapį, kuriame jie gali apsilankyti, skaityti vieni apie kitus, sužinoti apie įvykius, renginius. Svarbiausia, kad jie nori tai skaityti.

Informaciją  gauname iš pranešimų spaudai. Tačiau turime ir kitų  šaltinių. Užsienyje gyvena daug aktyvių lietuvių, kurie mielai parašo, pasidalina naujienomis, kad štai vyks toks ar anoks renginys. Paskui papildome informaciją pakalbindami  renginių organizatorius. Gaila neišnaudoti tokių informacijos šaltinių. Kai turime galimybių, nuvažiuojame ir tiesiogiai pasikalbame su išeiviais.

Su kokiomis problemomis susiduriate rengdama svetainę?

Gal kartais trūksta motyvacijos. Laiko, žmogiškųjų išteklių… Ir kitas dalykas – finansinis, bet jis labai nuobodus.

Ar užsienio lietuvių žiniasklaida skatina lietuvius grįžti atgal į tėvynę? Kokios pozicijos laikomasi šiuo klausimu?

Asmeniškai aš, ruošdama interviu su užsienyje gyvenančiu lietuviu, dažnai paklausiu, ar jis ketina grįžti į Lietuvą. Toks klausimas kyla natūraliai. Tačiau tiesiogiai neskatinu, kad būtinai turi grįžti į tėvynę.

Nors štai neseniai grįždama iš Frankfurto, oro uoste sutikau lietuvę merginą, su kuria pradėjome šnekėtis. Ji teigė nežadanti grįžti į Lietuvą, mat jai užsienyje geriau mokytis, pigesnis pragyvenimas… Man tokiais atvejais būna skaudu tai girdėti. Nors gal šis jausmas ir nėra pagrįstas. Kita vertus, jei jiems ten gerai, tai puiku, tačiau norisi, kad bent jau palaikytų ryšius su Lietuva.  Tuo tarpu mūsų šalis neišnaudoja daugybės svetur gyvenančių tautiečių potencialo.

Kokia turėtų būti lietuvių išeivių žiniasklaida, jos produktai, vertybės, jog jie išliktų įdomūs bei aktualūs ir ateityje?

Manau, kad tai, visų pirma, neturėtų būti laikraštis. Kaip bebūtų gaila, bet ateitis priklauso virtualiems kūriniams. Pavyzdžiui, per kiekvieną lietuvių išeivių suvažiavimą,  bendruomenės seimą apie „Pasaulio lietuvio“ žurnalą vis kalbama, jog ir vėl jo sumažėjo skaitytojų, trūksta lėšų. Tačiau stengiamasi visomis išgalėmis žurnalą išsaugoti.  Bet nemanau, kad ateityje popierinei laidai lemta išlikti.

Kalbant apie vertybes – jos nėra išsiskiriančios iš visos Lietuvos

Susiję