Naujame filme – Vinco Kudirkos virsmas lietuviu
Spalio 23 d. Kudirkos Naumiestyje, Vinco Kudirkos muziejuje gausiai susirinkusiems vietos gyventojams pirmiesiems Lietuvoje parodytas dokumentinis filmas „Pasijutau lietuviu esąs. Dr. V. Kudirka“. Jiems į „namus“ kiną atvežė kino kūrėjai: režisierius Justinas Lingys, scenarijaus autoriai Inga Berulienė ir dr. Andrius Vaišnys.
Kino filmo idėja – iš diplominio darbo
Renginyje taip pat dalyvavo miesto svečiai, žilagalviai senoliai, Vilniaus universiteto žurnalistikos bakalauro programos antro kurso studentai, kuriems ši kelionė buvo paskaitų dalis, nagrinėjant XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vykusius spaudos draudimo ir lietuvių tautinio sąjūdžio laikotarpius.
Svarbiausias filmo akcentas – Vinco Kudirkos vertybių perkainojimas, atsivertimas iš sulenkėjusio ponaičio į lietuvį. Tai įvyksta jam studijuojant Varšuvoje.
Kino filmo idėja atsirado po 18 metų susitikus Ingai Berulienei su jos buvusiu diplominio (baigiamojo) darbo vadovu – abu sutarė parašyti scenarijų. I. Berulienė, Lietuvos TV istorinių laidų rengėja, pasiūliusi kurti filmą apie V. Kudirką remdamasi Universitete apginto diplominio darbo tema, vadovaujant A. Vaišniui. „Rimtai pradėjau galvoti, ką galėčiau perteikti vaizdu tai kartai, kuri mažiau žino apie Vincą Kudirką ir jo likimą”, – po premjeros netikėtai pasiūlyta idėja džiaugėsi istorinių dokumentinių filmų ir laidų kūrėja.
Filme „praslysta“ pirmą kartą parodomų archyvinių dokumentų, kai kurie šaltiniai pateikiama dabar jau paplitusiu – tikrovės rekonstrukcijos metodu, kai tam tikras vietas suvaidina aktoriai.
„Žinios apie Vincą Kudirką yra išblaškytos, jų reikia žvalgytis įvairiuose archyvuose – ir Vilniuje, ir Varšuvoje, ir tikriausiai Sankt Peterburge, bet neabejotinai tai, kas išlikę yra menka dalis palyginti su sunaikintais dokumentais ar daiktais, todėl dokumentiką kurti yra sudėtinga, nors tikriausiai šiam kūriniui reikėjo griežčiau apibrėžto turinio aspekto“, – tokio filmo reikalingumą susirinkusiems nusakė doc. Andrius Vaišnys.
Filmo autentiškumas
Režisierius Justinas Lingys prisipažino, kad buvo nelengva atkurti autentišką V. Kudirkos gyvenimo buitį: „Sukurti dokumentinį filmą prireikia ne vienerių metų darbo, jeigu įskaičiuotume šaltinių tyrimą. Reikia ne tik kad į kalėjimą nuvažiuoti, bet ir pirma sužinoti, kodėl. Reikia ne tik rasti kokiame nors kaime šaukštą, kuriuo V. Kudirka valgė ar komodą, kuria naudojosi, bet ir žinoti, kodėl ir kada parodyti“.
Vaidybiniai epizodai skirti labiau tiems, kurie pažįsta asmenybę, nes tokios scenos daugiau sujaudina. Pasak Andriaus Vaišnio, filmą reikėjo pateikti patraukliai, kad jis visuomenėje būtų lengviau perskaitomas, nors esą per peržiūrą Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo ir tokių, kurie norėjo „mažiau vaidybos, daugiau dokumentikos“.
Jei vaidybos scenose gali būti daugiau interpretacijų, tai filmo muzika geriausiai „primena“ anuos laikus. Filmas įgarsintas to laikotarpio, kuriame kūrė Vincas Kudirka melodijomis arba jo paties atliekamais kūriniais.
Net ir sukūrusi filmą Inga Berulienė nenurimsta, sakydama, jog tyrinėjimus būtų galima dar tęsti: „Liko daug neatsakytų klausimų. Reikėtų dar nuvažiuoti į Varšuvą, Sankt Peterburgą. Galbūt Andrius Vaišnys tęs šias studijas, ir po kurio laiko mes vėl galėsime nuvažiuoti ten su filmavimo kamera.“
K. Naumiesčio Vinco Kudirkos muziejaus direktorei Kristinai Lebedžinskienei, žinančiai „beveik viską“ apie V. Kudirką, kino juosta imponavo savo lyriškumu: „Man labai patiko įterptos scenos, o filmas sužavėjo savo šiltumu. Nesvarbu, kad visa tai man žinoma, bet tai turės visai kitą poveikį su V. Kudirka nesusipažinusiems žmonėms“.
Tautiškumo flagmanas
Vinco Kudirkos gyvenimas išskirtinai įdomus tuo, kad paženklintas skaudžių likimo vingių. Dešimties jis neteko savo motinos, dar po dešimties metų, dėl „pašaukimo stokos“, buvo pašalintas iš Seinų kunigų seminarijos, už ką jį pasmerkia tėvas ir nebefinansuoja mokslų Varšuvos imperatoriškajame universitete.
Už perrašinėjamą socialistų literatūrą laikinai pašalinamas iš rusiškos dvasios universiteto, tris savaites laikomas kalėjime. 1889 m. Varšuvoje įkūręs nelegalią patriotinę studentų draugiją „Lietuva“, su ja pradeda leisti laikraštį „Varpas“. 1898 m. rugsėjo 15 d. šeštajame „Varpo“ numeryje išspausdinama „Tautiška giesmė“. Šis patriotinis eilėraštis Lietuvos valstybės himnu tapo 1919 m.
Andriaus Vaišnio žodžiais, kurdamas tokioje istorinėje terpėje, jis padarė – atrodytų –neįmanoma: „Tai buvo milžiniškos valios žmogus, įsikūręs „dykumoje“, jis sukūrė tautiškumo idėją ir ją sėkmingai įgyvendino.“