Moteris valdžioje – motina, ūkvedė ar gundytoja?

ELTA_Vidunaite_Nuotrauka

Nematytas Lietuvoje dalykas – pirmą sykį šalį valdo moteris. Ar Prezidente išrinkus Dalią Grybauskaitę dabar šalyje pagaliau įsigalės tvarka?  Ar valdant moteriai bus pasiekta geresnių rezultatų? Ar geriau, kad svarbiuose valstybės postuose vis daugiau moterų, o gal priešingai – valstybės valdymas yra vyriškas užsiėmimas?

Apie tai kalbamės su politologe, politikos mokslų doktorante Grioningeno universitete (Nyderlandai) Morta Vidūnaite.

Kokios priežastys lėmė, kad du iš trijų aukščiausių šalies postai – Prezidentės ir Seimo pirmininkės – bei dviejų ministrių portfeliai atiteko moterims?

– Faktas, kad šiuo metu Lietuvos aukščiausiuose postuose moterys, – iš pirmo žvilgsnio atrodo gryniausias atsitiktinumas. Lietuvoje nėra susiklosčiusios skandinaviškos tradicijos, skatinančios moterų dalyvavimą politikoje. Tose šalyse net sudaromos proporcijos, kiek moterys turi užimti valdžios postų. Lietuvoje ilgus sovietinius dešimtmečius moterys buvo raginamos dirbti, tačiau tuo pat metu ant jų pečių būdavo užkraunama vaikų auginimo ir buities našta. Dabar moterys įsitvirtina valdžioje, o moteriškas valdymo būdas šiuo metu net reikalingesnis.

Deja,  Lietuvoje žmonės neturi nuoseklios nuomonės apie lyčių lygybę. Nėra vieno atsakymo, kiek moterys gali siekti karjeros ar kodėl jai verčiau pasilikti namuose. Dažnai jos vaizduojamos kaip aukos,  aršiai ginančios savo teises.

– Naujoji Seimo pirmininkė Irena Degutienė yra pasakiusi, jog moteris politikoje laikoma antrarūše. Pritartumėte ar paneigtumėte šį teiginį?

–   Moteris politikoje vis dar susiduria su tokiais stereotipais kaip „dailioji lytis“, „moteris be vyro“ etc.  Bet čia, manyčiau, pasakyta per daug kategoriškai. Priklauso nuo to, kaip pati moteris save pateiks – jei ji pati jausis antrarūše, tokia ją ir laikys.

Psichologė Sandra Reiss teigia, kad politikoje moteris pasirenka vieną iš dviejų vaidmenų – motinos arba gundytojos. Motinos vaidmuo pasižymi globėjiškumu, apdovanojimų ir bausmių taktika, atsidavimu valstybei – šeimai. Gundytojos vaidmuo – nuolatinis bandymas stebinti visuomenę savo įstabiomis idėjomis.  Galbūt galėtumėte išskirti kiekvienam vaidmeniui po lietuvišką pavyzdį?

– Motinos vaidmuo greičiausiai tektų I. Degutienei.  D. Grybauskaitė greičiau ne motina, o namų ūkio tvarkytoja. O kalbant apie gundytojas, tai Lietuvoje sunku rasti tokį prototipą. Paprasčiau tai padaryti  žvelgiant į užsienio politiką. Gundytoja  galėčiau pavadinti Ukrainos politinę lyderę Juliją Timošenko. Ji manipuliuoja savo galiomis ir tai daro labai aktyviai, nuosekliai.  Sara Peilin, buvusi Aliaskos gubernatorė, taip pat atitiktų  šio vaidmens kriterijus.

Feministinė nuomonė, kad vyrai įklampina į krizę, o moteris turi iš jos ištraukti, skamba kontroversiškai, bet galbūt Lietuvoje ir susiklostė tokia situacija?

– Manau šis teiginys, nors ir labai kategoriškas, tačiau tinkamas I. Degutienės atvejui. Vyrai prisivirė košės. Arūnas Valinskas kaip šviežias politikas pridarė nemažai klaidų, o I. Degutienė, rodos,  ruošiasi sugaudyti visus siūlų galus ir neleisti plėstis intrigoms ir skandalams.

Ingridos Šimonytės  situacija panaši – į finansų ministro postą reikėjo atsakingo ir kietą kaktą turinčio žmogaus. Tokia ir yra I. Šimonytė – ji atėjo padaryti tvarkos po finansų srityje įveltų klaidų.

Tuo tarpu D. Grybauskaitė mėgina rankioti šiukšles vidaus reikaluose. Užsienio politika taip pat buvo vyriška. Vien D. Grybauskaitės skambutis Rusijos prezidentui D. Medvedevui jau daug ką simbolizuoja. Anksčiau vyravo nuomonė, kad su Rusija nereikia šnekėtis, nes ji bloga. O D. Grybauskaitė kiek kitaip pažvelgė į šią dilemą – šnekėtis reikia. Moterys apskritai yra linkusios į kompromisus, derybas ir yra diplomatiškesnės nei vyrai.

Jūsų nuomone,  ar moterys turi dalyvauti politikoje?

– Be kalbos – moterys politikoje labai reikalingos. Ir nebūtinai tokiu atveju reikia atsisakyti šeimos ar paskirti savo gyvenimą tik politikai. Lietuvos moterys labai stiprios, jos sugeba nešti ir šeimos, ir karjeros naštą. Pavyzdžiui, Vakarų Europoje yra sudarytos daug palankesnės sąlygos: moteris gali dirbti ne visą darbo dieną, kad spėtų grįžusi namo pasirūpinti šeima ir buitimi. Lietuvoje sunkiau, tačiau reikia mokėti ir norėti šiuos dalykus suderinti. Tai įmanoma.

Patalpinta: Publikacija