Prancūzai  naujųjų  mokslo metų pradžią vadina sugrįžimu (rentree). Regis, smulkmena, tačiau keičianti  esmę.

Mūsų pabrėžiama  pradžia tarsi sako, kad kasmet viską pradedam  iš naujo. Prancūzai  akcentuoja sugrįžimą, tęstinumą, laiko ratą. Mums atrodo, kad labiausiai dėmesio verti naujokai, pirmakursiai. Jiems reikia  gražių žodžių, iškilmių, juos reikia pavedžioti už rankos.

Prancūzai  tarsi  sako, kad ir tie, sugrįžtantys, yra ne mažiau svarbūs. Kad tai susitikimų, įspūdžių, naujų idėjų ir naujų vilčių diena. Visiems.

Būtent Paryžiuje prisiminiau šiųmetę  rugsėjo pirmąją, kuomet mūsų sugrįžusieji nieko nerado ant  Bernardinų kiemelio slenksčio. Kitais metais būtinai susitiksime. Sugrįšime.

Kodėl aš čia apie rugsėjo pirmąją?  Todėl, kad blogiau būti negali. Paryžiuje pataikiau į rentree, dieną, kai visi sugrįžo į universitetą. Taip neturėjo būti, stengiausi, kad taip neatsitiktų, tačiau Merfio dėsniai veikia.

Paskaitos Pancūzijoje prasideda spalio 1, tačiau dėl streikų buvo atidėtos dviem savaitėm. Nouvelle Sorbonne universitetas pribloškė. Studentų miniomis, ilgiausiomis eilėmis. Tik vėliau sužinojau, kad tai – sugrįžimas. Studentams reikėjo registruotis į grupes, kažką tikslintis. Eilutė stovėjo ir prie autobuso kieme. Donorai davė kraujo.

Paryžiaus universitetai paprastai turi ir pavadinimus, ir eilės numerius. Šis – trečiasis. Prieš septyneris metus buvau antrajame. Šiedu, kaip ir pirmoji Sorbona, aplipę Panteono kalvą. Kai kurie fakultetai įsikūrę senuosiuose pastatuose pačioje kalno viršūnėje –  šalia St. Genevieve  bažnyčios ir  Panteono.

Nouvelle Sorbonne –  kiek žemiau, Censier centre. Šia studijuojamas kinas ir teatras, kalbos, literatūra. Komunikacijos  padalinyje – žurnalistikos studijos. Specializuojamasi kultūros sklaidos ir Europos Sąjungos srityse.

Censier centras –  tipiškas naujos architektūros universitetinis pastatas. Viduje, ypač pirmąją sumaišties dieną, priminė Santariškių ligoninę. Eilės, tvanku, jau gerokai  suvaikščiotos grindys. Architektai, atrodo, labiau rūpinosi ne patogumu, o saugumu. Geležimi kaustytas ugniai atsparias duris tenka stumti iš visų jėgų.

Dėstytojų kambariai  užrakinti kodinėmis  spynomis, ko nors prireikus studentai mėgina  prisibelsti. Konsultacijos – tik iš anksto susitarus.

Paryžiuje dar pakankamai šilta, todėl visas universiteto kiemas nusėstas studentų. Suolų vos vienas kitas, tačiau yra bibliotekos laiptai, cementiniai vejos apvadai. Pagaliau, ir ant  pievelės patogu sėdėti.

Panašiai ir viduje. Sėdima koridoriuose ant žemės. Panašu, kad tai saviraiška. Net jeigu čia būtų fotelių ir sofų, jie mieliau sėdėtų ant žemės.

Visi ką nors valgo arba geria. Ant pievelės, ant laiptų, studentiškoje kavinėje. Panašu, kad mūsų ir jų maitinimosi įpročiai  skiriasi. Mes pripažįstame pirmą, antrą ir dar  kompotą. Būtinai atsisėdus už pietų stalo.

Ten valgoma bet kur.  Garsioji  bagetė (pusiau perpjautas ilgasis prancūziškas batonas) , prifarširuotą mėsos, sūrio ir daržovių. Bandelė su šokoladu. Kokios nors salotos, makaronai, kuskusas.

Dėželės, maišeliai, krepšeliai, buteliukai, sulčių dėžutės. Pietūs, telpantys rankinėje. Maitinimosi, bendravimo ir studijų erdvės ten nėra atskirtos. Populiarūs ir užkandžių, gaiviųjų ir karštųjų gėrimų automatai (kava – 50 euro centų).

Gal tradicija, gal taupumas, nenoras gaišti laiko? Prisiminkime ir  tai, kad prancūzai visą  dieną tik pusryčiauja (mažieji pusryčiai, priešpiečiai) ir tik po darbo sėda nuoširdžiai papietauti.

Daugiausiai laiko praleidžiu bibliotekoje. Nei didelė, nei maža, nelygu su kuo gretinsi. Patogi, nes viskas čia pat. Darbuotojų pagalbos prireikia tik tuomet, jeigu nori knygą pasiimti į namus.

Be perstojo ūžia kopijavimo aparatai. Prie jų paprastai nemažos eilės. Kopijos kaina kaip ir pas mus – 8 centai. Bet euro centai. Tikėjausi, kad daugiau studentų turės nešiojamuosius kompiuterius.

Galima nueiti ir į tarpuniversitetinę  St. Genevieve biblioteką. O jeigu nori pajusti šiuolaikinės atviros visiems  skaityklos dvasią – trauk į G. Pompidou centrą. Tiesa, reikės kokias keturiasdešimt minučių pastovėti gatvėje eilėje, būti patikrintam lyg oro uoste. Ir tuomet –   neaprėpiamos lentynų eilės.

Naujausių knygų  bibliotekose dar nėra. Bet Lotynų kvartalo knygynuose – akys raibsta. Reikia po truputį pratintis. Kai po ilgesnės pertraukos užeini  į Eyrolles knygyną, nusitęsusį per  visą St. Germain  gatvės kvartalą, nežinai, ko griebtis. Užmiršti, kuo iki šiol domėjaisi, kas rūpėjo. Norisi pradėti nuo pradžių.

Lentynos vadybai, reklamai, rašto ir šnekamajai komunikacijai, viešiesiems ryšiams, žiniasklaidai. Neatplėši akių nuo knygos apie žymiausius pasaulio komercinius ženklus. Čia ne tavo sritis – ryžtingai  dedi knygą atgal. Vien tik iš naujienų vitrinų prisikrautum krepšį ir ištuštintum piniginę. Postorė knyga Prancūzijoje kainuoja nuo 70 litų.

Ne ką geriau jautiesi ir mažesniame, tačiau specializuotame “Tekhne“ knygynėlyje Carmes gatvėje. Čia audiovizualinės komunikacijos ir televizijos lentynos jau ne vieną kartą iščiupinėtos. Kai vėl čia  užsuki, labiau apsidžiaugi ne pamatęs naują knygą, o tas, kurias turi.

Maža paguoda. Jie ten išsigriovė kažkokią sieną, prasiplėtė teritoriją. Plotai dar padidėjo. Po valandos triūso iškėlus rankas, sušilus ir niekaip neapsisprendžiant  – penkios knygos. Bet prieš išvažiuojant dar reikės užsukti.