Transplantacija ir etika, arba ką reiškia mirti?

Lietuvos viešojoje erdvėje jau kuris laikas netyla kalbos apie transplantaciją bei šios procedūros reikšmę gelbstint žmonių gyvybes. Žinoma tokį pasakymą reiktų suprasti ironiškai, mat žodis „kalbos“ apsiriboja informaciniais pranešimais spaudoje bei nevyriausybinių organizacijų vykdomomis viešinimo kampanijomis. Tačiau ar tokia informacija skatina nors kiek rimčiau kalbėti apie transplantacijos etines problemas? Daugiau>>

Parduodu inkstą, kaina sutartinė

Šiuo metu Lietuvoje skirtingų organų transplantacijos laukia 534 asmenys, potencialių donorų, pagal šių metų vasario 29-ąją dieną pateiktus statistinius duomenis, tėra 17. Vadinasi, jei esate donoro laukiantys recipientai, tikimybė, kad taip reikalingi inkstai, ragenos, kepenys ar kiti organai atiteks būtent jums, tėra kiek didesnė nei trys procentai. Jums tai – nelaimė, kitam – verslo planas: nors prekyba organais yra nelegali, daliai tautiečių tai nė motais. Jūsų vargus jie pasiryžę paversti nuosavu pelnu. Daugiau>>

Donorystė – ne prioritetas

Kroatijoje per penkerius metus organų donorų vienam milijonui gyventojų padidėjo nuo 12 iki 30. Taip maža Balkanų valstybė tapo viena iš lyderių donorystės ir transplantacijos srityje. Lietuvoje kol kas milijonui gyventojų tenka 12,2 organų donoro. Kodėl atsiliekame? Daugiau>>

Projekto vadovė:
lekt. Jolanta Mažylė

Projekto koordinatorius:
Matas Noreika

Rašto raiška. Vadovė:
lekt. Jolanta Mažylė
Ugnius Babinskas
Viktorija Navickaitė
Matas Noreika
Arnas Šarkūnas

Garso raiška. Vadovas:
lekt. Artūras Laskauskas
Justė Karpavičiūtė
Dovilė Šeduikytė

Vaizdo ir garso raiška. Vadovas: lekt. dr. Andrius Gudauskas
Jorė Janavičiūtė
Jovita Sukackaitė
Darius Verseckas
Liucija Zubrutė

Įkyrūs saulės spinduliai bučiavo veidą ir dar labiau skaudino akis. Po vakarykštės Lietuvos futbolo rinktinės pergalės sukelto siautulio ištuštėjusi Kauno Laisvės alėja priminė ramybės oazę, o švelnus pavasarinis vėjas sklaidė ant galvos likusius paskutinius plaukus. Praėjusio pergalingo kvaitulio liekanos vertė pailsėti ir į Nemuno vandenį įmerkti nepatogių inkariukų nutrintas pėdas. Kulniuodamas pagrindine Kauno pėsčiųjų trasa ir skaičiuodamas šaligatvio plyteles, išgirdau moterišką balsą:

– Laba diena.

– Ne, ačiū, nenoriu nieko pirkti ar kur dalyvauti, – nespėjęs išgirsti, ko ji norinti, atkirtau aš.

– Bet gal išklausysite. Mes norime jums papasakoti apie organų donorystę, transplantaciją ir jos svarbą.

Man, žurnalistiką studijuojančiam jaunuoliui, pasirodė visiškai nesuprantama praleisti progą prikimšti galvą kažkuo daugiau nei paskaitų medžiaga ar televizinė propaganda. Mergina, pasirodo, dalyvauja asociacijos „Donorystė“ veikloje. Tokius, nieko arba mažai apie organų dovanojimą žinančius prašalaičius kaip aš, ji supažindina su donoryste ir siūlo donoro kortelę. Turėdamas ją, gali tapti donoru, kuris po mirties suteiks viltį net septyniems žmonėms.

Tačiau galvoje sukasi įvairios mintys, išpila šaltas prakaitas, – visų pirma, baisu net pagalvoti apie mirtį. Juk esu toks jaunas, o gyvenime privalu dar tiek daug visko patirti: nukeliauti iki pasaulio pakraščio, tapti pripažintu rašytoju, užkopti į Everestą ar bent jau gauti studijų baigimo diplomą. Ir šiaip, Lietuvoje kalbėti apie mirtį yra lyg tam tikras tabu.

Be to, ne kartą girdėjau visokiausių kalbų: jei turi donoro kortelę, tave pradės persekioti nusikaltėliai, žudikai, o galų gale dienas baigsi ant operacinio stalo atokiame rūdžių apgriaužtame garaže, esančiame viename iš didmiesčio miegamųjų rajonų. Ten, kur tavo balso neišgirs niekas. Žinoma, galbūt tokie dalykai egzistuoja, tačiau teigti, kad tai vyksta masiškai ir sutikimas tapti donoru yra pražūtingas – mažų mažiausiai nepagrįsta.

Klausydamasis merginos, džinsų kišenėje nejučia tarp pirštų sukioju monetas. Litas. Du. Gal net trys. Prisimenu, kad banko sąskaitoje taip pat švilpauja vėjai, o mokėjimo kortelė naudinga nebent nosies pasikasymui. Čia mane agituoja dovanoti vieną iš inkstų ir galbūt net neleis pasirinkti kurį. Gal geriau jį parduoti ir taip susikurti tvirtą materialinį pagrindą po kojomis? Juk už kokybišką inkstą kas nors nepagailėtų ir milijono. Bet ant peties dienas leidžiantis kipšas tuojau pat užgožiamas sąžinės. Ji rėkia į ausį: „Ar tai legalu? Nebijai, kad vieną dieną, perskaitę tavo skelbimą internete, į duris pasibels policijos pareigūnai ir tau uždės antrankius?“ Kaip įstatymų raizgalynėje pasiklydusiam ar niekada tokių nežinojusiam demokratiškos šalies piliečiui, tokie argumentai tikrai verčia susimąstyti. Gal ir tas milijonas yra tik drambliuko svajonės.

Ir šiaip, jei jau parduočiau organą, nežinia kur jį man išimtų. Ar tik ne ant kokio stalo, kuris vos prieš porą valandų tarnavo kokio tepaluoto variklio remontui? Jei ir parduočiau, kaip atrodytų organo kelionė iš vienos operacinės į kitą. Juk tai be galo sudėtingas medikų ir net kariškių profesionalumo reikalaujantis veiksmas, kokį mačiau dokumentiniame filme „… ir širdis iškeliauja“. Kartais organą tenka transplantuoti ypač skubiai, tad operacijos atliekamos ir naktį. Tad ar chirurginę invaziją atliekantis chirurgas gali planuoti savo laisvalaikį, ar dažnai tenka nubusti sapnuojant devintą sapną, kai suskamba telefonas. Ir ką jis mano apie transplantaciją, ar turi donoro kortelę? Gal tik retam medikui užtenka entuziazmo tai daryti, nesvarbu ką skelbtų Hipokrato priesaika. Gal viena iš tokio pesimistiško darbo priežasčių – tie patys pinigai. Gyvename ne itin finansiškai galingoje šalyje, tad nepriteklius šioje sveikatos apsaugos sistemos dalyje – visai galimas.

Blogybės, blogybės, blogybės. Regis, nė žingsnio be jų. Stengiantis rasti bent kiek daugiau pozityvumo, prieš akis iškyla žmonių, kuriems gyvybiškai reikalingi organai, veidai. Prie didžiulių aparatų prijungti kūnai, kateterių subadytos, ištinusios venos. Jau daug matę vyrai ir moterys, ir dar tik gyvenimu pradedantys džiaugtis paaugliai. Visi su savais talentais, svajonėmis, siekiais. O išgirdus pasveikusio, nuo aparatų nebepriklausomo žmogaus istoriją, širdį glosto šiluma ir ramybė. Šie vaizdiniai nubraukia viską, kas šmėkštelėjo vaizduotėje ir paklausiu: ar tereikia mano parašo?

Taip paprasta tapti vienu iš 15 547 donoro kortelę turinčių žmonių, po savo mirties galinčių padovanoti gyvenimą kitam.

Arnas Šarkūnas

Sugrąžina į šeimą, į visuomenę

Žmonės, vertinantys kiekvieną akimirką

Ar įmanoma inkstą nusipirkti internetu?

Radijo eksperimento metu buvo bandoma prisiskambinti internete besiskelbiantiems inkstų pardavėjams. Autorė Justė Karpavičiūtė siekė išsiaiškinti, kiek kainuoja organas juodojoje rinkoje, kodėl žmonės drįsta skelbtis parduodantys ir ar apskritai nutuokia, kaip vyktų nelegalus inksto pardavimas. Paspaudę mygtuką „klausyti“ išgirsite gyvus pokalbius telefonu ir atsakymą į klausimą, ar vis dėlto įmanoma internetu nusipirkti inkstą.

Neteisingi stereotipai

Šiame radijo įraše išgirsite atsisakymo būti donorais priežastis, virtusias neteisingais stereotipais. Nacionalinio transplantacijų biuro direktorės pavaduotoja Audronė Būziuvienė paaiškins, kodėl turėtumėme pamiršti šiuos stereotipus. Dovilės Šeduikytės darbas.