„Žuvusių aukų skaičius Sirijoje viršijo 40 tūkstančių žmonių“; „Nigerijoje per sprogimą žuvo 11 žmonių“; „Somaliui vėl gresia badas“; „Per Izraelio operaciją Gazos ruože žuvo 162 palestiniečiai“. Kasdien per žiniasklaidos priemones mus pasiekia daug statistikos, kaip sakė J. Stalinas: vieno žmogaus žūtis yra tragedija, o milijono – tik statistika. Daug naujienų, kurios nepaliečia mūsų gyvenimų, o tik sukelia socialinę anesteziją.

Dabar jau įprasta, kad frazė „Afrikoje badauja vaikai“ daugiau vartojama tik kandžiai išryškinti faktą, jog lyginti mūsų, Vakarų visuomenės, gyvenimą ir bėdas su Trečiojo pasaulio šalimis yra neracionalu ir paprasčiausiai tai nejaudina. Tai, kas vyksta kažkur toli, tėra tik statistika. Mus pasiekianti informacinė lavina apie vykstančias nelaimes sukelia slopinimo efektą: juk jeigu būtų pranešta apie vieną konkrečią badaujančią šeimą, kiltų didesnis noras padėti. Vienai šeimai dar galima padėti. Kraujo dėmę dar galima išvalyti, o pamačius visą kraujo klaną, nusvyra rankos: vis tiek nieko negaliu pakeisti.

Žiniasklaidos vaidmenį, stiprinant atskirtį tarp skurstančios pasaulio dalies ir Vakarų, išsamiai aprašė lenkų žurnalistas Ryszardas Kapuscinskis, ne vieną dešimtmetį dirbęs Afrikoje ir Azijoje. Jis pažymi, jog dažnai visuomenės informavimo priemonės taip aprašo Trečiojo pasaulio skurdą, kad žmonės susidaro nuomonę, jog tie žmonės skursta dėl savo tingumo dirbti ir neiniciatyvumo.

Pasak jo, naujienos apie badą – be abejonės, paskutinė likusi priežastis sutrikdyti kasdienį abejingumą – paprastai pateikiamos pabrėžtinai primenant, kad tie tolimi Azijos kraštai, kur žmonės miršta iš bado ar nuo ligų, yra ir „Azijos tigrų“ (greičiausiai ekonomiškai augančių Honkongo, Taivano, Pietų Korėjos) tėvynė. Tai tarytum liudija, jog savo gyvenimą galima pakeisti įjungus vaizduotę. Ir tada jau nieko nereiškia, kaip autorius sako, kad visi tie „tigrai“ sudaro ne daugiau kaip 1 procentą visų Azijos gyventojų. Trumpiau tariant, sudaromas įspūdis, kad badaujančių gelbėjimas yra pačių badaujančiųjų reikalas, ir pasiūloma miunhauzeniškai ištraukti save iš šitos pelkės už ausų. Kalbant apie jų problemas praleidžiami faktai, jog dėl globalizacijos procesų mažėja darbo vietų ir skurdas tik didėja. Bėda ta, kad kuo daugiau informacijos perfiltruojame per savo smegenis, tuo labiau visas kitų gyvenimas atrodo tolimesnis ir tuo didesnė susiformuojanti nejautra.

Tas informacijos antplūdis ir informacijos dėl informacijos vartojimas atskleidžia kitą tendenciją: žinojimas tampa būtinu grupės dalyvio atributu, vienijančiu mus su bendruomene, kurios pagrindinė jungianti grandis ir yra informacija. Jeigu nuolat neatnaujinu savo žinių apie pasaulio ir vietos aktualijas, nežinau karštų ir kartu labai efemeriškų naujienų, nebedalyvauju pašnekesyje, patiriu gėdą kaip šeštokas, pagautas neatlikęs matematikos namų darbų. (Nors, tiesą sakant, imu abejoti, ar mokiniai tebesigėdija neatlikę užduočių. Gal jiems labiau gėda būti nebandžiusiems paskutinės „ant bangos“ esančio kompiuterinio žaidimo versijos.)

Šią tendenciją savo knygoje apie Vartotojų visuomenę nagrinėja Jeanas Baudrillardas, kur jis naujai aiškina garsiąją M. McLuhano frazę „medija yra pranešimas“. Jis teigia, kad mes vis daugiau pranešimus skaitome ne dėl jų turinio, o dėl paties pranešimo. Kaip pavyzdį jis pateikia kalbą, kad kai tik ji, pirmine paskirtimi būdama mainų priemonė, tampa pačia grupės mainų medžiaga, prisidengiant pranešimų perdavimu, jos tikroji funkcija pasirodo esanti bendrininkavimas ir pripažinimas. T. y. kalba, specifinis žargonas, tampa vienijančiu kodu, žyminčiu priklausymą savitai grupei. Šį pavyzdį lengvai galima pritaikyti informacijai. Naujienų žinojimas yra integracijos į tam tikrą grupę garantas, žengimas koja kojon su moderniąja informacine visuomene. Praleidęs faktą apie masinę avariją ar susišaudymą Artimuosiuose Rytuose gali pasirodyti kaip atvykėlis iš akmens amžiaus. Taip esame įtraukiami į nuolatinį informacijos vartojimą, nes tai, ką sužinojome vakar, jau nukeliavo į užmarštį. Įsijungę medijas laukiame, kokios kasdienės informacijos jos duos mums šiandien. Tampame svetimų nelaimių vartotojai, tenkinantys vis augantį informacijos apetitą, tačiau nevedantį į jokį grįžtamąjį ryšį, jokią apčiuopiamą reakciją ir apgalvojimą: „o kas iš to“.

Trumpų žinučių srautas nesudrebina, nesukrečia, neskatina imtis konkrečių veiksmų savo gyvenime. Nespėjame apmąstyti, susisteminti gautos informacijos, vadinasi, ir padaryti reikšmingų išvadų. Sunku rasti išeitį iš šitos situacijos. Akivaizdus tik faktas, kad šiuo metu mažiau reiškia daugiau. Mažiau informacijos reiškia geresnį suvokimą, nes daugiau laiko lieka apmąstyti. Atpažinus dabartines informacinės vartotojų visuomenės žaidimo taisykles, lieka užsiimti informacijos ekologija. Neišvengiamai tenka rūšiuoti naujienas ir pačias žiniasklaidos priemones, kad mūsų galvos netaptų padrikų detalių sąvartynu. Vertinimo kriterijumi galėtų būti klausimas: „kas iš to?“ Kaip ta svetima nelaimė paliečia mūsų gyvenimus? Ar organizuojamos pagalbos akcijos ir judėjimai? Ar galima prie jų prisidėti? Ar skatinamas jautrumas ir užuojauta? Jeigu viso to nėra, o pateikiama tik sausa statistika, kuri tik formuoja natūralų gynybinį abejingumą, tai… kas iš to?

Šaltinis: Bernardinai.lt

Susiję