Taip, aš esu tikras lietuvis. Man nepatinka, kai kitiems sekasi, kai žmonės tobulėja ir ieško nesuprantamų naujovių. Neseniai atradau, kad sergu chroniniu nuovargiu ir tuo labai didžiuojuosi. Greitu metu dar ketinu išsitirti kepenis ir širdį, nes pastebėjau, kad geriu mažiau vaistų nei mano kaimynė. Visgi, draugai man pataria pasitikrinti smegenų būklę. Svarstau ir apie tai.
Tačiau šiuo metu daugiausiai rūpesčių man kelia būtent prieš keletą akimirkų įvardinti „draugai“. Tik nežinau kaip ilgai galėsiu juos taip vadinti. Jie man vis prikaišioja, kad aš pastoviai niurzgu, esu viskuo nepatenkintas ir amžiais randu ką kritikuoti. Tačiau tai taip smagu!
Bet negaiškime to laiko, kurio ir taip nėra. Taigi jie sumąstė, kad man reikia išbandyti kokią tais žaliavalgystę. Nesuprantu, kodėl turėčiau atsisakyti karbonadų, cepelinų… O dar ir alkoholio negalima. Ir šiaip, jei sugalvoji, kad nori būti žaliojo valgio propaguotoju, galima maitintis tik tuo, kas auga iš žemės ir pagaminta ne aukštesnėje kaip keturiasdešimt penkių laipsnių temperatūroje ir viskas tik tam, jog kažkokius vitaminus išsaugoti.
Gerai tas Sigitas Parulskis sakė: „Norėti ir negalėti – štai kur esmė“. Lyg ir norėčiau pasikeisti, bet sunku tada man būtų Marijos žemėje. Bet draugai dieną naktį nebemiega dėl šito kliedesio, pluša prie projekto, tad tiek tos, ir aš vieną kitą akį užmesiu. Gal pasižiūrim, kas per velnias ta žaliavalgystė yra ir susirašom per Facebook, gerai?

Agnė Vareikaitė, Gabrielė Gedvilaitė ir Vita Ličytė

Susiję