Vaikų globos namų auklėtiniams dėmėsį dovanoja aplinkiniai
Lietuvoje esančiuose vaikų globos namuose augančius mažamečius vis dažniau gelbsti geranorės šeimos. „Mes matome kaip pasikeičia paauglio elgesys ir būdas, jis randa savyje tam tikrą nusiraminimą, jaučiasi mylimas, reikalingas“, – apie globėjus atradusius vaikus pasakoja Panevėžio rajono Linkaučių vaikų globos namų direktorė Jūratė Pogojienė. Paprastai, poros norinčios įsivaikinti, pirmenybę skiria kūdikiams, kuriuos tikisi užauginti kaip savo biologinius vaikus, o vyresnieji paliekami nuošalyje.
Panevėžio rajono Linkaučių vaikų globos namai. Autorės nuotr. Kodėl žmonės tampa globėjais
Bevaikės šeimos stengiasi įsivaikinti mažamečius, tačiau čia kyla įvairiausių dilemų. „Jeigu vaikas yra pakankamai didelis ir jis žino, kad žmonės nėra jo biologiniai tėvai – suaugusieji įgyja tam tikrų baimių dėl ateities, todėl nenori įsivaikinti. Tad geriausia, kuo jie gali padėti sau bei vaikams – tapti globėjais“, – vertina J. Pogojienė.
Globa padeda vaikams
Vaikų globos namuose augančius vaikus slegia jų padėtis. J. Pogojienės teigimu, apleisti mažamečiai užsisklendžia savyje, būna irzlūs, kartais – nesuvaldomi. Toks vizualus pasikeitimas labiausiai matomas didžiųjų švenčių laikotarpiu. Vis dėlto skirtingai jaučiasi paaugliai, kurie gauna globėjų dėmėsio.
Panevėžio rajono Linkaučių vaikų globos namuose šešerius metus gyvenusi Rasma Mitunevičienė pasakoja, jog su savo būsimaisiais globėjais susipažino vasaros sezono metu, kai buvo draugės namuose: „Draugė žinojo, kad išėjau gyventi į globos namus, ir su tėvais aptarusi mano situaciją, pasiūlė leisti laiką pas juos.“
„Po pirmojo apsilankymo šeima nusprendė tapti mano globėjais“, – atskleidžia R. Mitunevičienė. Ji mini, kad globėjai tapo tarsi tikri giminaičiai. Jie išklausydavo, patardavo, reikiant ir padėdavo. Vos atvykusi į vaikų globos namus, moteris nusprendė būti bent iš dalies savarankiška, tad pasirašė jos neleidžiančius įsivaikinti dokumentus. J. Pogojienė kalba apie atvejus, kai vaikai atsisako globėjų priežiūros: „Biologinių tėvų įskaudinti mažamečiai bijo ankstesnio likimo, todėl neretai atstumia norinčius padėti žmones.“
Kaip tampama paliktų vaikų „angelu sargu“
Globėjo statusą norintis įgyti žmogus turi būti vyresnis nei 21 metų amžiaus, pateikti sveikatos pažymą, nebūti teistas. Taip pat privalu įvykdyti specifinius reikalavimus: įrengti būsimajam globotiniui minimalų kampelį namuose, sukurti miegui bei poilsiui patogią aplinką. Būtiniausias sąlygas bei šeimos pasiruošimą įvertina socialinės srities specialistai. Vėlesnis procesas apsiriboja informacijos apie tam tikrą vaiką pateikimu, globėjai sužino pagrindinius faktus, jiems skirtų susitikimų metu stengiasi užmegzti draugiškus santykius su mažamečiu.
Parama tolesniame gyvenime
Pirminė rūpybos sutartis pateikiama vienerių metų laikotarpiui, tačiau nemažai šeimų prisiriša prie vaikų ir padeda jiems net pasibaigus terminui ar šiems sulaukus pilnametystės. Dažnai šilti globėjų ir jų globotinių santykiai perauga į ilgametę draugystę. R. Mitunevičienė pasakoja, jog neseniai tapo globėjų dukrytės krikšto mama.
Ji kalba ir apie atvejį, kai palikus globos namus, finansinę paramą studijoms gavo iš įstaigoje besilankančio Danijos gyventojo. Kalėdų metu Linkaučių globos namuose svečiuojasi Skandinavijos piliečiai. Vertėjaudama personalo ir užsieniečių pokalbiuose moteris susipažino su geraširdžiu vyru, kuris padėjo studentei atsistoti ant kojų ir pradėti savaranišką gyvenimą. „Mūsų bendravimas tęsiasi iki šiol. Būna susitinkame, jis aplanko mano šeimą, mes irgi nuvykstame į Daniją“, – akcentuoja Rasma Mitunevičienė.
Globos namų atnaujinimas
2012 metais pradėti vykdyti vaikų globos namų pertvarkymo darbai. Renovuotos įstaigos patalpos, vaikai pagal amžiaus kategorijas padalinti į gyvenamąsias grupes, padidintas pagalbinių darbuotojų skaičius. Bet ar visi šie pokyčiai turi įtakos vaikų ugdymui?
Kaip teigia buvusi Linkaučių vaikų globos namų gyventoja R. Mitunevičienė, seniau vaikų atsakomybei puoselėti buvo skiriamos geresnės galimybės. Paaugliai turėjo tam tikras pareigas: tvarkymasis, sodo priežiūra, skalbimas ir t.t. Šių pareigų vykdymo tvarka rūpindavosi griežtas, tačiau teisingas įstaigos direktorius. Po vaikų globos namų pertvarkos viskas apsivertė aukštyn kojomis, minimos pareigos liko tik oficialumas, kurio praktiškai niekas nesistengia vykdyti. Toks aplaidumas skatina vaikų atsakomybės jausmo nykimą.
Buvusi vaikų globos namų gyventoja įvardina ir kitą įstaigos trūkumą – informacijos stygių. „Vaikų namuose trūksta autoriteto, kuris patartų, būtų atsakingas už išeinančių paauglių švietimą. Labai sunku pradėti savarankišką gyvenimą neturint nė minimalių žinių apie aktualijas“, – samprotauja R. Mitunevičienė. Ji teigia, jog šiuo atveju vaikus gelbsti globėjai arba supratingos auklėtojos, kurios šiais laikais tampa vis retesniu atradimu.
Gyvenimas už globos namų sienų
Sulaukę pilnametystės globos namų auklėtiniai privalo palikti įstaigą ir pradėti savarankišką gyvenimą. Jie renkasi ar grįžti į biologinių tėvų namus, tęsti mokslų kelią ar realizuoti save užsienio šalyse. R. Mitunevičienė kartu su širdies draugu, už kurio vėliau ištekėjo, išvyko į Jungtinę Karalystę, kur tobulino anglų kalbos žinias, padėjo draugams puoselėti verslą. Rasma Mitunevičienė pastebi, jog emigracijos laikotarpiu ją kankino Tėvynės ilgesys. Užsienyje trūko to, ką galima sukurti čia – Lietuvoje. Paprasčiausias poilsis prie ežero, o ne išvyka prie varginančių svetimos valstybės kanalų, virto poros siekiamybe. Emigracijoje spaudę darbai leido suprasti santykių su mylimuoju svarbą.
