Tautiniai šokiai – kaimo vaikų kasdienybė
Zita Venskūnienė, gyvenanti Marijampolės rajone, mažame Igliaukos kaime paskyrė visą savo gyvenimą tautiškumo puoselėjimui. „Tryptukas“ – užauginęs daugelį kaimo vaikų, kurie koncertavo ne tik visoje Lietuvoje, bet turėjo šansą aplankyti įvairias pasaulio šalis: Vokietiją, Prancūziją, Lenkiją, Italiją, Norvegiją, Slovakiją, Čekiją, Graikiją. Nuo 1990 m. kolektyvas dalyvavo visose Lietuvos Dainų šventėse. Dėl šios talentingos šokių mokytojos nuolatinio dėmesio ir sunkaus darbo žmonės, kurie Igliaukos kaime praleido savo didžiąją dalį gyvenimo bei nuo pat mažumės lankė šį šokių ratelį, turėjo galimybę suvokti, koks tautinis šokis buvo ir yra svarbus mūsų tautai.
,,Tryptukas“. Zitos Venskūnienės nuotr. Kelias tautinių šokių link
Z. Venskūnienė domėtis ir šokti tautinius šokius pradėjo jaunystėje, kai dar mokėsi mokykloje. Pramoginiai, šiuolaikiniai šokių stiliai nebūdavo tokie populiarūs Suvalkijos krašte sovietiniais laikais. O jei jaunimas norėdavo to išmokti, privalėjo turėti tokį pat begalinį pašaukimą, kokį jautė ir tautiškumui. Vėliau mokytoja pradėjo dirbti Igliaukoje, įstojo į Vilniaus kultūros mokyklą ir baigė masinių renginių režisūrą. Merginai per paskaitas tekdavo mokytis ir liaudies šokį. O į Igliaukos vidurinę mokyklą dirbti ją pakvietė šios įstaigos direktorius Juozas Tamulynas. Sakė jai: „Klausyk, Zita, ar tu galėtum mokykloje sukurti šokių būrelį?“. Taip Z. Venskūnienė ir nusprendė, jog savo aistrą šokiams ir tam tikras įgytas žinias turi būtinai perduoti to norintiems ir siekiantiems kaimo vaikams.
„Tryptuko“ įkūrimas
1988 m. kelios aštuntos ir devintos klasių merginos susidomėjo tautinio šokio menu. Bėgo metai, o mokyklinio amžiaus merginų prisijungdavo vis daugiau ir daugiau. Kai jau buvo apie 15 ar 16 šokėjų, šokių vadovė sugalvojo, kad į kolektyvą reikėtų pasikviesti berniukų. Taip susikūrė jaunimo, porų būrelis.
O kai Lietuvoje išleido įstatymą, kuris leido nevyriausybinėms organizacijoms gauti dviejų procentų paramą ir taip pat kurti ir organizuoti įvairiausius projektus, Z.Venskūnienė suprato, kad tai tinkamiausias laikas įforminti „Tryptuką“ kaip veiklą. Tikėjosi, jog šis tautinis šokių kolektyvas bus naudingas ne tik jai, jaunai šokių mokytojai, bet ir kaimo žmonių lavinimui, užsiėmimams.
Veikla
„Tryptuko“ pagrindinė veikla – tautiniai šokiai. Iš pat pradžių kolektyvas apsiribojo tik išvažiavimu į Lietuvos Dainų šventes, į netolimųjų miestų rengiamus koncertus, tačiau vėliau visa tai plėtėsi, šokių ratelis sulaukė didelio susidomėjimo, šoko vis daugiau jaunimo. Tad teko dalyvauti įvairiausiuose koncertuose tiek Lietuvos miestuose ir kaimuose, tiek užsienyje.
Nuo 1985 metų „Tryptukas“ dalyvavęs visose respublikinėse suaugusiųjų, moksleivių, pasaulio lietuvių Dainų šventėse iki pat praeitų metų. Neseniai šokių vadovė susikaičiavo, kad iš viso esą dalyvavę 18 Dainų švenčių.
Koncertai užsienyje
1995 m. pirmoji išvyka įvyko į Kaliningrado sritį, Černiachovskio miestą, Derliaus šventę. Z.Venskūnienė dalinasi prisiminimais, kai tris mergaites išlaipino prie pat sienos, nes tuo metu jos dar neturėjo pasų. Todėl koncertuoti vykti negalėjo.
Vėliau su kolektyvu keliavo koncertuoti į Lenkiją, 1996 m. į Vokietiją, ten vyko Vyno šventė. Taip pat du kartus apsilankė Prancūzijos sostinėje Paryžiuje, Čekijoje, Italijoje, o po vieną kartą buvo Graikijoje ir Norvegijoje. O Slovakijoje buvo tik „Tryptuko“ ekskursinė išvyka, ten kolektyvas nekoncertavo. Tikėjosi sulaukti pakvietimo dalyvauti koncerte, tačiau jo negavo. Net savivaldybė parūpino papildomų pinigėlių kelionei, jog kaime gyvenantiems vaikams būtų garantuotos visos galimybės išvykti. Nors tikėtino pakvietimo kolektyvas negavo, vis vien valdžia leido važiuoti pakeliauti, pažinti kitą valstybę.
Z. Venskūnienė tikina, jog ji yra gimusi po laiminga žvaigžde, kad jokia nelaimė keliaujant, koncertuojant nė vieno vaiko neužklupo. Net kitų miestų šokių vadovės vis pavydėdavo – kokie ramūs vaikai, kaip mokytoja su jais susišneka, puoselėja bendrą ryšį. Tačiau Igliaukos tautinių šokių kolektyvo vadovė niekada nejausdavo konkurencijos ar nepalankumo iš kitų Marijampolėje esančių panašių kolektyvų vadovių. Šokių mokytojos visada artimai bendraudavo ir bendradarbiaudavo. Dažnai vykdavo bendri seminarai, kuriuose jos dalindavosi naujomis idėjomis šokių statymui ar sukaupta patirtimi koncertų, repeticijų metu.
Mylimas darbas
Kad „Tryptukas“ egzistuotų iki dabar, reikėjo augintis kelias amžiaus grupes: jaunučius, jaunius ir jaunimą. Dabar kai kurių vyresnio amžiaus šokėjų anūkai ateina šokti. Tai ypač džiugina Z. Venskūnienės širdį.
Pakeisti darbą, gink Dieve, šokių mokytojai niekada nekilo noro. Ji visada jautėsi esanti savo vietoje. Taip pat visada jautė didelę pagarbą tautiniams šokiams. Todėl šį jausmą troško perteikti ir ateinančioms kartoms. Z. Venskūnienė tikina, jog šiame darbe visko būna: pyksta ant šokančių vaikų, kai šie kartais neklauso, dūksta po gana didelę Igliaukos kultūros namų salę. Tačiau kai pamato galutinį rezultatą įvairių koncertų metu, tai jai ašarą išspaudžia vos ne kiekvieną kartą.
„Tryptukas“ ir apskritai šokiai – dalis Z. Venkskūnienės gyvenimo. Neseniai net buvo susimąsčiusi, kad gražų gyvenimą nugyveno. Visą laiką buvo tarp dainų, šokių, bendravo su vaikais, jaunimu. O ko daugiau reikia?
Apdovanojimas
Tautinių vertybių puoselėjimas, jų supažindinimas su vaikais buvo pastebėtas jau tarybiniais laikais, be to, Z.Venskūnienė yra gavusi begales padėkos raštų, diplomų ir daug kitų popierėlių. Tačiau praeitais metais amžiną atilsį gerbiamas Marijampolės meras Vidmantas Brazys apdovanojo šv. Jurgio, Marijampolės globėjo medaliu.
