Du žvilgsniai į emigraciją

Laisvė mums atnešė ne tik teigiamų dalykų, bet ir vieną didžiausių ir aktualiausių Lietuvos problemų – mūsų tautiečių emigraciją. Jau daugelį metų Lietuva išsiskiria iš kitų Europos Sąjungos valstybių pagal emigracijos mastą. Tačiau šiandien vyksta ir priešingas procesas – vis daugiau lietuvių pasirenka grįžti atgal į gimtuosius namus. Statistika skelbia, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo iš Lietuvos išvyko 788 tūkstančiai, grįžo – 174 tūkstančiai žmonių.

Emigrantas. Autorius: Patricija KirilovaEmigrantas. Patricijos Kirilovos iliustracija.

Norvegija – mano namai

20 metų Norvegijoje gyvenanti žinoma rašytoja, vertėja Rūta MATAITYTĖ sako, kad Norvegija jau tapo jos namais ir šeimos planuose apie grįžimą į Lietuvą neužsimenama. Rašytoja prisimena, kad adaptacijos periodas naujoje šalyje išties buvo nelengvas – labai trūko savo šalies, savų žmonių, o ir tekdavo sutvarkyti labai daug formalumų: dokumentus reikėdavo pratęsinėti kasmet, stovint eilėje kartu su imigrantais iš viso pasaulio. Padėjo tik tai, kad rašytoja jau prieš atsikraustydama šiek tiek mokėjo vietinę kalbą. Į klausimą, kodėl Norvegijoje jai gera gyventi, R. Mataitytė atsakė: „Man patinka, kad norvegai į pasaulį žvelgia su pasitikėjimu, nepuoselėja baimių, neigiamų emocijų, jie – santūrūs, bet gali savo kritišką nuomonę išsakyti tiesiai.“ Rašytoja pridūrė, kad kyšininkavimo netoleravimas ir pagarba tvarkos normoms taip pat labai palengvina gyvenimą.

R. Mataitytė iš tikrųjų pasiilgsta Lietuvos, ypač savo gimtųjų vietų iš vaikystės – gatvių, kiemo, savo medžių, upės, tiltų ir, žinoma, artimų žmonių. Moteris nepamiršta ir svarbiausios jungties su Lietuva – gimtosios kalbos: „Ji man be galo svarbi. Norvegų kalba niekada netaps man visiškai sava.“ Apie grįžimą į gimtąją šalį ji paprasčiausiai negalvoja: „Gyvenime taip jau yra, jei žengei žingsnį į priekį, reikia žiūrėti pirmyn, o ne svarstyti, kaip grįžti į išeities poziciją.“ Kai kurie emigrantai senatvėje pasirenka grįžti į gimtinę, tačiau rašytojai būtų keista palikti savo vaikus ir anūkus gyventi Norvegijoje, o pačiai išvykti į Lietuvą.

Viena sunkiausių užduočių emigrantams tampa išsaugoti savo vaikų tautinį identitetą. Keturių vaikų mama R. Mataitytė sako, kad jos vaikai mėgsta pasvarstyti, kas jie – lietuviai ar norvegai, tačiau vienareikšmiško atsakymo nėra, tai be galo sudėtingas klausimas. „Manau, kad užaugę patys pasirinks, ar nori savo lietuvybę išsaugoti, ar ne. Prievarta čia nieko nepasieksi“, – teigia rašytoja. Tačiau namuose su vaikais moteris stengiasi bendrauti lietuviškai, puoselėja lietuviškas tradicijas, kalba apie Lietuvą.

Emigrantai. Shutterstock nuotr.
Emigrantai. Shutterstock nuotr.

Kaip Vilnius tapo Londonu, o Londonas – Vilniumi

Žurnalistė, kulinarė Beata NICHOLSON prieš dvylika metų išvyko iš Lietuvos į Angliją pas savo vyrą Tomą. Šeima susilaukė dviejų atžalų, gyveno Londono centre, vyras turėjo verslą, o pati B. Nicholson darė tai, kas širdžiai mieliausia – gamino ir rašė kulinarines knygas. Atrodo, kad apie tokį gerą gyvenimą ne vienas lietuvis tik galėtų pasvajoti, o Beata vieną dieną su vyru nusprendė ryžtis kardinaliems pokyčiams. Įdomu, kas lėmė tokį jaunos šeimos sprendimą –susikrauti lagaminus ir iškeliauti į Lietuvą.

„Aš važiuosiu namo! Man tai reiškia viską ir dar daugiau!” – B. Nicholson prisimena tąsyk užplūdusį jausmą. Vyras ir žmona kartu nusprendė daugiau laiko praleisti su vaikais. Tomas norėjo mažiau dirbti, daugiau sportuoti, dažniau atostogauti ne Lietuvoje, patobulinti lietuvių kalbą, o Beata norėjusi būti arčiau gamtos ir rečiau skraidyti, valgyti tėčio užaugintus pomidorus, auginti vištas. Žurnalistė džiaugiasi, kad pagaliau gali neskubėti, daugiau laiko skirti poilsiui ir vaikams. Labiausiai moteris džiaugiasi dėl paprastų ūkiškų dalykų – kad gali grybauti, kasti bulves, ravėti daržus, kocervuoti pomidorus žiemai, džiovinti grybus.

Pasak B. Nicholson, jei ne Londonas, šiandien ji būtų paprasta televizijos žurnalistė. Londone Beata atrado, kad kulinarija – jos aistra, ir sukūrė verslą. Dabar ji gyvena Vilniuje ir toliau vysto savo mėgstamą veiklą. T. Nicholsonas taip pat rado jam patinkantį darbą – įkūrė piceriją „Jurgis ir drakonas“. Žurnalistė sako, kad nė akimirkos nedvejojo dėl pasirinkimo grįžti namo, bet pridūrė, kad aplinkybės bet kada gali pasikeisti, niekada negali būti tikras, kaip bus po kelerių metų. „Paprastai gailiesi ne to, ką padarei, o to, ko niekada neišdrįsai padaryti. Taigi mes išdrįsome”, – nesigaili dėl savo sprendimo kraustytis atgal į Lietuvą B. Nicholson.

Beata su vyru dabar apsikeitė vaidmenimis – prieš tai žurnalistė bent kartą per mėnesį skrisdavo į Vilnių, o dabar vyras periodiškai skraido į Londoną savo darbų dirbti. „Aš į Londoną skraidysiu taip, kaip visus dvylika metų skraidžiau į Vilnių“, – kalbėjo Beata. Ji paminėjo, jog kartais labai pasiilgsta savo draugų iš Anglijos.

Emigrantai. Shutterstock nuotr.
Emigrantai. Shutterstock nuotr.

Lietuvoje gyvenimas prasideda iš naujo

Žurnalistas Andrius UŽKALNIS 1995 metais išvyko į Angliją, nes gavo darbą BBC pasaulinės tarnybos Monitoringo skyriuje, stebinčiame pasaulio žiniasklaidą. Paklaustas, ar jam buvo sunku priprasti prie naujos aplinkos, nedvejodamas pasakė: „Ne. Aš buvau kaip žuvis vandenyje. Jaučiausi kaip Vakarų žmogus, kuris per klaidą gimė Tarybų Lietuvoje.“ Iš pradžių Andrius Užkalnis į Lietuvą grįždavo tik porą kartų per metus – vasarą ir per Kalėdas. Vėliau, kai Lietuvoje pradėjo leisti savo knygas apie Angliją ir emigrantus, dėl interviu, pristatymų, grįždavo vis dažniau ir dažniau. Pagaliau su šeima nusprendė grįžti į Lietuvą.

A. Užkalnis sako, kad jis neturėjo didelių, su BBC susijusių svajonių, o Lietuvoje matė daug galimybių. Pasak žurnalisto, pasiekus finansinę gerovę, ji tampa nebeaktuali: „Man užtenka tiek, kiek aš turiu.“

„Kodėl Lietuvoje gyventi gera?“ – klausiu A. Užkalnio. Jis atsako labai paprastai: „Lietuva – mažesnė šalis, vadinasi, čia didesnės galimybės. Lietuvoje aš galėjau pradėti gyvenimą iš naujo. Tai labai stiprus variklis.“

Žurnalistas šiek tiek pasiilgsta Londono, juk ten prabėgo šešiolika jo gyvenimo metų. Tačiau jis nė kiek nesigaili, kad grįžo į Lietuvą. „Man patinka Anglijos spauda, knygynai, puikūs Londono restoranai, kur gali paragauti įvairių pasaulio virtuvių maisto. Lietuva yra labai provinciali, bet ir čia randi gerų dalykų“, – kalbėjo A. Užkalnis.

A.Užkalnio paklausiau, ką jis pasakytų tiems, kurie vos tik baigę mokyklas ar studijas skuba ieškoti geresnio gyvenimo svetur. „Darykit taip, kaip jums patinka, gyvenkite, kur norite – Lietuvoje, Anglijoje, Amerikoje, bet niekada nekaltinkit kitų dėl savo sprendimų. Jūs patys atsakot už viską, kas jums atsitinka, niekas kitas“, – perspėjo žurnalistas.