Kodėl jauni žmonės iš didžiųjų miestų kraustosi gyventi į kaimą?
Vis dažniau pastebima, kad Lietuvos jaunimas, pagyvenę didžiuosiuose miestuose, laikinų namų ieškosi mažuose miesteliuose, kaimuose. Viena tokių vietų – Antazavės kaimas, esantis Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje. Šiandien keliaujame būtent į šį kaimą, kur mus pasitiks jau nuolatiniai jo gyventojai: Marius Lucka – vakarėlių organizatorius, Mindaugas Ryškus – dviratininkas ir jo draugė Benita Karaliūnaitė.
Peizažas. Benitos Karaliūnaitės nuotr. Įvažiavę į Antazavę, traukiame pagrindine gatve. Iš visų pusių mus supa tuoj pradėsiantys sprogti medžių pumpurai ir pakelėje jau žydinčios tulpės. Pasiekus Mariaus namus, mus pasitinka vokiečių aviganis vardu Totoro ir pats namo savininkas.
„Mindaugas su Benita dar tik pakeliui. Čia kitokie atstumai, nei Vilniuje. Jie gyvena už trisdešimties kilometrų,“ – juokiasi Marius ir kviečia užeiti vidun. Medinis namas, kuriame patogiai įsitaisome, neseniai pastatytas. Jo statybos prasidėjo 2020 metais, dar per pirmąjį karantiną.
„Ir prieš pandemiją čia leisdavau daug laiko. Čia buvo maža trobelė – visai netinkama nuolatiniam gyvenimui. Karantinas paskatino priimti sprendimą pradėti statybas ir pasilikti čia ilgam. Mieste daug triukšmo, dulkių, pagundų tingėti, gyventi naktinį gyvenimą“.
„Taip, taip. O čia ir keliamės, ir gulamės anksti,“ – tik įėję pro duris prie pokalbio prisijungė Mindaugas su Benita. Jie papasakojo, kad į kaimą persikelti pastūmėjo stabilumo paieškos. Miesto gyvenimas jiems buvo per greitas, vis tekdavo kraustytis iš vietos į vietą, norėjosi daugiau laiko leisti gamtoje ir vis daugiau trūkdavo gryno miško oro.
Atsigėrę arbatos, pakylame ir einame pasivaikščioti po Antazavę. Artėja vasara, bunda gamta, todėl aplink mus persipina žydinčių gėlių kvapai, dūzgia bitės, kurias netoliese augina Mariaus kaimynas, o kažkur toli girdisi, kaip pievose ganosi karvės.
„Visiška idilė,“ – tyliai taria Benita. Iš tiesų, mieste tokios ramybės reikėtų gerai paieškoti. Per pievas, miško takelius ir vienkiemius pasiekiame „Šviesių žmonių parkelį“. Taip Marius pavadino parką, kuriame puikuojasi skulptoriaus Mykolo Saukos pagamintas Jono Meko biustas.
„Čia bus ir daugiau skulptūrų. Kol kas spėjome pagaminti tik vieną. Ateityje čia bus ir Vytauto Mačernio, Kazio Binkio ir kitų Lietuvos šviesuolių skulptūros. Didžioji dauguma rašytojų, menininkų yra kilę iš mažų Lietuvos miestelių, kaimų, tokių kaip Antazavė. Norisi juos pagerbti, todėl šis parkas – vienas iš būdų tai padaryti. Kartu, vis pakalbam su draugais, kad reikia gaivinti kaimą. Jo kultūrą. Todėl šis projektas man toks svarbus. Pradžioje jis pritrauks miestiečius atvykti pasižvalgyti, o vėliau – kas žino. Gal jie čia pasiliks gyventi?“ – sako Marius.
Nors paskutinį dešimtmetį Lietuvos kaimas tapo populiarėjančiu turizmo objektu, nes pradėjo kurtis vis daugiau kaimo turizmo sodybų, tačiau Antazavė daug lankytojų nesulaukdavo. „Šviesių žmonių parkelis“ viena iš išeičių tai pakeisti.
Eurostato atliktų tyrimų duomenimis, vis daugiau jaunų žmonių renkasi gyventi kaimuose dėl mažesnių būsto ir pragyvenimo išlaidų, didesnės erdvės ir artimesnio ryšio su gamta. Kita vertus, čia mažiau galimybių mokytis ir siekti išsilavinimo, įsidarbinti bei nedaug galimybių susikurti norimą laisvalaikį.
„Be abejo, kaimas turi ir minusų. Jų, žinoma, yra ir mieste. Tačiau dėl laisvalaikio nesijaudiname. Esame kūrybiški žmonės, todėl jį susikuriame patys. Marius daug dirba, kad čia vyktų daugiau renginių, atsidarytų įvairios dirbtuvės, galerijos. Visi stengiamės prie to prisidėti, kas kaip galime,“ – pasakoja Mindaugas, kuris jau baigia Antazavėje įkurti dviračių dirbtuves ir jų dalių parduotuvę.
Vis daugiau jaunų žmonių ryžtasi gyvenimą miestuose keisti į gyvenimą ramiuose kaimeliuose. Nors miestuose yra daugiau galimybių ir pasirinkimų, ramaus gyvenimo būdo troškimas ima viršų. Tiesa, kol kas, didžioji dalis išsikrausčiusių ar svarstančių tą padaryti – meniški žmonės, kurie kuria, ieško inspiracijų tolimesniems darbams ir pigesnių variantų dirbtuvėms ar studijoms įkurti.
Dabar Antazavės naujakuriai laukia vasaros. Čia vyks net kelios stovyklos skirtos ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Jaunieji šio kaimo gyventojai tikisi, kad atvyks nemažai žmonių, o dalį jų užburs ypatingas šio Lietuvos kampelio grožis ir privers susimąstyti – gal pasilikti čia ilgiau?
Viename iš savo laiškų, skirtų mamai Elžbietai Mekienei, Jonas Mekas rašė: „Galvojam nusipirkti šią vasarą sklypą ir namus užu miesto, tarp pievų ir medžių, bet nesutaupėm užtektinai. Gal būt nusipirksim kitais metais. Mums nepatinka miesto gyvenimas, mes niekada nebūsim miesčionys“.
Galbūt dabar panašiai mąsto ir Lietuvos jaunimas, kuris jaučiasi tarsi įkalintas miesto gatvėse.
Iš Mariaus kiemo išvažiuojame jau temstant. Visą kelią pro Antazavę mus lydi saulėlydis. Tylu, rodos, net oras sustojęs vietoje. Išvažiuojame į greitkelį link Vilniaus ir net nepastebime, kaip galutinai sutemsta.
