Ar įmanoma ištirti laimę?

Laimė – labai abstraktus dalykas, kurį dažnas tariasi pažįstąs. Tačiau ar iš tiesų taip yra? Pasirodo, laimę galima tyrinėti moksliniu lygmeniu. Tai daro Dovilė Galdauskaitė, Vytauto Didžiojo universitete netrukus įgysianti Demografijos studijų magistro laipsnį. Ji tyrinėja pozityvų ryšį tarp laimės ir gimstamumo. Anksčiau apie laimę kaip mokslinių tyrinėjimų objektą Lietuvoje nekalbėjo nė vienas sociologas.

Laimė - rodiklis, nuo kurio priklauso noras susilaukti vaikų. Tomo Žukovskij nuotr.Laimė - rodiklis, nuo kurio priklauso noras susilaukti vaikų. Tomo Žukovskij nuotr.

Sociologija – būdas pažinti pasaulį

„Sociologija yra mokslas apie tai, kaip galima suprasti žmogaus elgesį, apimant platesnį kontekstą ir įvairias detales“, – teigia D. Galdauskaitė, nuo pat gimimo buvusi tas žmogus, kuris nuolatos keldavo klausimą „kodėl?” ir atkakliai stengdavosi surasti tam atsakymą. Studijos universitete D. Galdauskaitei padėjo išreikšti save – noras mokytis ir tobulėti jai visada buvo prioritetas. Tai pastebėjo ir dėstytojai, padėję ir skatinę jaunai, perspektyviai studentei įsitraukti į mokslinę veiklą.

Sociologiniai laimės tyrimai – sudėtinga, kol kas tiksliai neapibrėžta ir diskusijas kelianti tyrinėjimų sritis. „Kai pasirinkau šią tematiką, ji buvo labai nauja. Patikėjau teorija, kad tarp laimės ir gimstamumo yra pozityvus ryšys ir mačiau, kad ši sritis yra stipriai kritikuojama – būtent tai mane paskatino nagrinėti šią temą“, – sako D. Galdauskaitė, kurios dėka Lietuvoje pradėta konstruoti laimės teorija. D. Galdauskaitė nutarė visiems įrodyti, kad sociologiniai laimės ir gimstamumo sąsajų tyrimai nėra vien primityvi idėja, neturinti savo vertės.

Laimė ir gimstamumas

Sociologiniai laimės tyrimai – visai nauja mokslinių tyrinėjimų sritis Lietuvoje. Atvirkščiai, dažniau tyrinėjami nepasitenkinimo ir kentėjimo jausmai. Teigiama, kad sprendimui susilaukti vaikų tiesioginės įtakos turi laimės pojūtis. Keliamas klausimas: ar žmonės, norėdami tapti laimingais, susilaukia atžalų, ar yra laimingi ir būtent dėl to gimdo vaikus? Anot Dovilės Galdauskaitės, tikslaus atsakymo atrasti neįmanoma, nes abiem atvejais teiginys gali būti teisingas. Viskas priklauso nuo individualaus asmens požiūrio.

Sociologai teigia, kad gerovė gali būti tiek subjektyvi, tiek objektyvi. Objektyvią laimę lemia išmatuojami dalykai – finansinis apsirūpinimas, gėrybės, išsilavinimas. Subjektyvi gerovė – tai laimė, kai juntamas pasitenkinimas gyvenimu. Laimės teorijas nagrinėjanti D. Galdauskaitė teigia, kad tai yra pozityvus subjektyvios gerovės komponentas, tačiau nėra toks primityvus, kaip būtų galima pagalvoti vos išgirdus žodį „laimė”. Tai nėra vien emocinė ar psichologinė reakcija. Vertinant moksliniu požiūriu, laimė yra rodiklis, lemiamas socialinių sąlygų. Ją galima suvokti kaip sąlytį tarp mikro – individo – ir makro – institucinių, socialinių santykių – lygmenų.

D. Galdauskaitė teigia, kad pirmiausia žmogus turi jausti bent menkiausią pasitenkinimo lygį, kad pradėtų galvoti apie šeimą. Svarbu įvertinti ir priežastingumo problematiką: laimės lygis žmogui yra toks, kokio jis gali tikėtis asmeniškai. Tai yra svarbus argumentas priimant sprendimą susilaukti vaikų. Atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad didžioji dalis moterų vienu svarbiausių subjektyvios laimės rodiklių laiko tinkamą partnerį šalia savęs. Šeimos pagausėjimas daro įtaką laimės rodikliams – tyrimo dalyvės pripažino, kad nors vaikų susilaukimas gali atrodyti baugiai, tačiau tai kelia subjektyvios laimės lygį.

Dovilė Galdauskaitė. Asmeinio archyvo nuotr.
Dovilė Galdauskaitė. Asmeinio archyvo nuotr.

Lyčių lygybė šeimoje svarbus aspektas laimės pojūčiui

Vienas laimingos šeimos bruožų yra perėjimas nuo tradicinių prie egalitarinių lyčių vaidmenų, kai nuo darbų pasidalijimo pagal lytį pereinama prie lygiaverčio darbų pasidalijimo.

Socialistinės santvarkos periodu visi, nepriklausomai nuo lyties, privalėjo dirbti, tačiau tai toli gražu nebuvo paskata vystytis egalitariniams santykiams – šeimos namų buityje nebuvo lygiaverčio darbų pasiskirstymo. Vos atkūrus nepriklausomybę, sąlygų vystytis egalitariniams santykiams šeimose taip pat neatsirado – dėl ekonominių sunkumų buvo uždarinėjami vaikų darželiai, valstybė neskatino darbingo amžiaus moterų dirbti. Motinos turėjo likti namuose ir rūpintis šeima, buitimi. Tai suformavo iki šiol gajų tradicinės šeimos modelį, pagal kurį vyras finansiškai išlaiko šeimą, o moteris rūpinasi namais.

Norint įtvirtinti egalitarinių santykių modelį šeimoje, svarbus vyro vaidmuo: „Svarbu, kad vyras save suvoktų ne tik kaip tą, kuris aprūpina šeimą finansiškai, bet jis prisiimtų ir aktyvaus tėčio vaidmenį bei dalyvautų namų ruošoje, o šis dalykas mūsų visuomenėje dar nėra įtvirtintas“, – teigia Dovilė Galdauskaitė. Vertinant šiuolaikinės visuomenės požiūrį į visiškai lygiaverčius santykius šeimoje, įžvelgiama pozityvių pokyčių. D. Galdauskaitės atliktame tyrime didžioji dalis dalyvavusių informančių teigia neįsivaizduojančios šeimos, kurioje nebūtų visapusio darbų pasidalijimo tarp vyro ir moters.

Vis dėlto visuomenė negali staigiai pereiti nuo tradicinius prie egalitarinius santykius vystančios šeimos pavyzdžio. Vertinant sociologiškai, pereinamasis laikotarpis nuo vieno iki kito modelio yra labai sunkus – asmenų lūkesčiai ir galimybės neatitinka vieni kitų, o institucinis kontekstas negali keistis taip greitai kaip žmonių mąstymas. Svarbu pabrėžti ir tai, kad šeimos modelį, nepriklausomai nuo to, ar jis tradicinis, ar egalitarinis, pasirenka šeimoje gyvenantys asmenys pagal savo pačių poreikius.

Lietuvoje vyrai yra labiau linkę vadovautis tradicinės šeimos modeliu, tačiau jie vis dažniau teigia manantys, jog moteris galėtų labiau fiansiškai prisidėti prie šeimos gerovės. Moterys nuo pat 1994-ųjų labiau pageidavo egalitarinio santykių modelio. D. Galdauskaitės atliktuose tyrimuose teigiama, kad atotrūkis tarp vyrų ir moterų nuomonių iki šiol yra nemažas.

Tradiciniai vaidmenys – tėvas uždirba pinigus šeimos išlaikymui, o motina šeimoje atlieka vaikų priežiūros ir namų ruošos darbus. Tyrime dalyvavusios moterys teigia, kad tai yra stipriai pasenęs, sovietinis ir stereotipinis modelis. Tai yra nepriimtina ir nešiuolaikiška. Bet kokiu atveju, Lietuvoje pergyvenamas pereinamasis laikotarpis ir tradicinis šeimos modelis pradeda užleisti vietą egalitariniam – lygiaverčiui vyro ir moters indėliui kuriant tiek finansinę, tiek asmeninę šeimos gerovę, kuri laimės rodiklius gali kelti į viršų.

Laimė kaip rodiklis

„Ši tema bus gyva iki tol, kol aš apie ją rašysiu“, – teigia D. Galdauskaitė. Kaip ir kiekviena tema, kurios matematiškai tiksliai apibrėžti neįmanoma, sociologiniai laimės tyrimai reikalauja daug pastangų ir atkaklumo. Svarbu suvokti, kad laimė yra ne tik emocinis pojūtis, tačiau ir rimtas sociologinis rodiklis.

„Jei žmogus manęs  paklaustų, kas yra laimė, aš atsakyčiau klausimu, ką jam pačiam tai reiškia. Kiekvienam žmogui laimė yra tai, kaip jis pats ją apibūdina. Laimę galime apibrėžti konceptualiai, tačiau vis dėlto tai yra subjektyvi,  individuali  gerovė. Neturiu teisės pasakyti žmogui, kaip jis turi suprasti laimės sąvoką. Laimę galima išmatuoti, tačiau neįmanoma jos suvokimo apibrėžti konkrečiai“, – sako Dovilė Galdauskaitė.

Patalpinta: Rašiniai