– Žurnalistikos bakalauro programos naujinimo planas prasidėjo 2013 metais. Kokie svarbiausi pokyčiai įvyko?

Pagrindinis pokytis – perėjome prie penkių kreditų kartotinio, dėl to teko atsisakyti kai kurių dalykų arba juos sujungti. Taip pat atsisakėme stojamojo egzamino, tai yra labai svarbus pokytis. Atsirado pora naujų dalykų, kurie tuo pačiu reiškia ir iššūkius ir galimybes.

– 2014 m. SKVC išvadose buvo svarstoma į stojamąjį egzaminą vėl įtraukti gyvą pokalbį su kandidatu, bet dabar stojamasis egzaminas išvis panaikintas. Kodėl taip atsitiko? Ar viską dabar lems tik stojamasis balas?

Reikia kai ką pasakyti apie išvadas. Esu įsitikinęs, kad auditas, kuris įvyksta per šešias-septynias valandas, negali nuspręsti apie programos gyvybingumą ir reikalingumą. Kai kurios išvados prieštarauja viena kitai. Jeigu mes būtume įvedę pokalbį, didelė tikimybė, kad tai būtų sumažinę stojančių į žurnalistiką skaičių. Stojimas yra labai stipriai susijęs su žiniasklaidos populiarumu ir pasitikėjimu. Kai žmonės pasitikėdavo žiniasklaida, mes turėdavome penkiolika, šešiolika kandidatų į vieną vietą. Tada  galima daryti įvairias atrankas ir per pokalbį bandyti atrinkti labiausiai motyvuotus žmones. O dabar skaičius drastiškai mažėja; toks barjeras automatiškai sumažina kandidatų skaičių. Kai kurie jauni žmonės išsigąsta pokalbio, nes galvoja, kad juos „sukirs“.

Kalbant apie stojamąjį balą, tai labai susiję su viduriniu išsilavinimu. Kai aš pats baigiau mokyklą, laikiau penkis egzaminus – daugelis buvo privalomi. Vėliau, po nepriklausomybės atkūrimo, mes turėjome apie penkiolikos metų laikotarpį, kai mokiniai nuo dešimtos klasės neprivalėjo, pavyzdžiui, rinktis matematikos ir nelaikydavo egzamino. Vėliau švietimo sistemos atstovai suprato, kad tai nėra gerai ir grąžino matematikos egzaminą kaip privalomąjį. Vien todėl sumažėjo stojančiųjų skaičius į žurnalistiką, nes stojimo balas tapo prastesnis. Daug žmonių ir taip emigravo, daug stoja kitur, ir jei kokybės vardan dar įvesime papildomus reikalavimus, stojančiųjų bus labai mažai. Mano nuomone, brandos egzaminų rezultatai parodo ir būsimo studento raštingumą. Jeigu iš valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino abiturientas gavo šimtą balų ar devyniasdešimt, tai yra labai gerai, turbūt jis moka rašyti.

– Bet nesinori patiems patikrinti stojančiųjų raštingumo, žinių?

Yra toks požiūris, kad tu turi ateiti į žurnalistiką jau mokėdamas rašyti, bet tada kyla klausimas: ko moko universitetas? Tada galime pasakyti, kad ir į ekonomikos ar politikos studijas žmonės turi ateiti mokėdami jau kai kuriuos dalykus. Bet kaip patikrinti, kuris požiūris veiksmingesnis?

– Žurnalistas Šarūnas Černiauskas internetinėje erdvėje po viena diskusija rašė: „Reabilitacija popierinė. O žala studijų prestižui padaryta. Prognozuoju, kad šiemet į žurnalistiką stos rekordiškai mažai žmonių ir/arba su rekordiškai žema egzaminų statistika“. Ką manote apie tokią nuomonę?

Pažiūrėsime. Aš negaliu dabar kažko prognozuoti. Sutinku su jo nuomone, kad žala prestižui yra padaryta. Tačiau gal ta žala nebus tokia didelė ir surinksime reikiamą kiekį studentų.

– O ką daryti, kad žurnalistikos studijų programos prestižas vėl būtų pakeltas?

Prestižo kėlimas dažnai nėra mūsų galioje. Nei fakulteto dekanas, nei universiteto rektorius negali to padaryti. Taip yra ir su kitomis specialybėmis – paimkime kad ir bibliotekininkystę. Už Europos Sąjungos pinigus daugelis bibliotekų yra renovuotos, modernios, su naujausia įranga. Bet stojimas į šią specialybę yra labai mažas, nes bibliotekininkystė nėra plačiai vertinama. Ir tu negali nieko pakeisti. Taip ir su žiniasklaida – jei ši sfera vėl būtų prestižinis dalykas, tada ir jauni žmonės siektų žurnalisto karjeros. Jei turėtų į ką lygiuotis, ko sekti, atlyginimai būtų dideli, žmonės sakytų, kad tai garbinga, gerai apmokama profesija. Bet profesija ar studijų programa pati iš savęs negali to padaryti.

Lietuvoje žurnalistiką dėsto pakankamai profesionalūs asmenys. Dauguma etatinių dėstytojų turi vienokią ar kitokią žurnalistinio darbo patirtį. Taip, laikai pasikeitė, galbūt ne visi dirbo internetinėje erdvėje, bet jie supranta, kas yra žurnalistika. Kitas dalykas, universitete turi būti tyrėjų, kurie kelia akademinį lygį. Studijos suteikia ir tą, tai nėra tik praktinė profesija. Jei kažkas nori tik praktikos, yra kursai, kuriuos galima baigti per kelis mėnesius. Mūsų programa suteikia universitetinį išsilavinimą, o studentų įsidarbinimo rodiklis yra gan aukštas – 80-90 proc. Kiti studijų metais supranta, kad tai ne jiems, pasuka kita kryptimi. Tai yra labai normalu.

– Po SKVC išvadų atsirado nuomonių, kad reikėtų baigti kitokius bakalauro mokslus, pavyzdžiui, ekonomikos ar politikos, ir tada mokytis žurnalistikos magistro. Ar pritariate tam?

Yra daug profesijų, kuriose pasirinkimas gali būti labai įvairus. Pavyzdžiui, vadybininkas. Daug kas sako, kad vadybos mokslų baigti nereikia, ir jei dirbi su technikos pardavimais, turi baigti kokią nors inžineriją ir tada vadybos magistrą. Arba baigti ekologiją ir rašyti apie aplinkosaugos problemas. Toks variantas galimas, jis nėra atmestinas. Bet, pavyzdžiui, reporteris – jis turi būti universalus, neužsibūti vienoje srityje, turėti platų matymą. Todėl studijuoja žurnalistiką. Visi variantai yra skonio reikalas. Čia tas pats, kas lyginti apelsinus su mandarinais – jie abu citrusiniai vaisiai, bet visiškai skirtingi.

– Dar vienas iš prioritetų buvo kviesti kuo daugiau profesionalių praktikų dėstyti žurnalistams. Koks pokytis įvyko nuo 2013?

Profesionalių žurnalistų pas mus visada buvo ir yra. Pavyzdžiui, radijo paskaitas veda Edvardas Kubilius, rašto raišką ir informacinę žurnalistiką dėsto Vytenis Radžiūnas, televizijos užsiėmimus veda Jevgenijus Bardauskas. Kviestinių dėstytojų tikrai pakanka. Pagrindinė problema yra ta, kad universiteto taisyklės įgalioja dėstyti tik tuos žmones, kurie turi magistro diplomą. Ir taškas. O dalis profesionalų neturi magistro diplomo. Realybė yra tokia, kad universiteto finansavimas yra mažas. Daugelis, kurie dėsto, ateina, išbando save, bet praeina vienas, du, trys semestrai ir žmonės pradeda išeiti. Yra ir tokių, kurie lieka – jų vienetai. Kviestiniai dėstytojai pastoviai keičiasi. Ilgai balso lavinimą dėstė Gintaras Deksnys, kuriam nuoširdžiai noriu padėkoti už profesionalumą ir darbą. Bet vieną dieną jis pasakė, kad tai reikalauja per daug pastangų. Jei būtume jam mokėję bent pusę tiek, kiek jis uždirba televizijoje, turbūt būtų pasilikęs, bet mes negalime to daryti. Dabar balso lavinimą dėsto aktorė Aldona Vilutytė, ir tikiuosi, pasiliks ilgesniam laikui. Apskritai Lietuva yra mažas kraštas, čia ne tiek daug specialistų, kad būtų lengva pakeisti išėjusius.

– Žurnalistikos bakalauro studijų programa yra tiek akademinė, tiek praktinė. Koks turėtų būti universitetinių žinių ir praktikos santykis?

Jis turėtų būti toks, koks jis yra dabar. Manau, kad šiuo metu jis yra pakankamai gerai subalansuotas. Galime padalinti studentus į tris dalis: vieniems nieko nereikia ir niekas neįdomu. Kiti nori tik praktinių įgūdžių, o dar kiti sako, kad praktinius įgūdžius bus galima įgauti darbe, o dabar nori akademinio išsilavinimo. Todėl bandome tą suderinti. Jeigu eisime tik profesionalumo link, vien praktikos, daugelis sakys, kad čia yra kolegija, profesinis mokymas ir universiteto nereikia. Jeigu eisime tik teorinio parengimo link, darbdaviai sakys, kad studentai nieko nemoka. Bet po trijų praktikų per studijas, akademinių paskaitų, bakalauro darbai yra gerai paruošiami, ir praktinių įgūdžių netrūksta. Todėl manau, kad dabar einame tinkama linkme.

– O kaip su studentų skundais dėl studijų kokybės, dėstytojų darbo pobūdžio? Ar į juos yra atsižvelgiama?

Į juos yra reaguojama. Studentai dažnai nori vienas kitam prieštaraujančių dalykų, bet neįmanoma į juos nereaguoti. Jei yra nusiskundimų dėl dėstytojų, juos keičiame, ieškome geresnių sprendimų. Bet negalima pakeisti dalykų, kurie jau numatyti. Kai kurie studentai, pavyzdžiui, nori atlikti praktiką mokslo metų eigoje, nes turi daug laisvo laiko. Bet tas laisvas laikas yra skirtas savarankiškam mokymuisi, ir jeigu studentas jį išnaudotų tinkamai, jis tikrai neturėtų kada atlikti praktikos mokslo metais.

– Savarankiškas mokymasis žurnalistikos studijose yra kertinis akmuo?

Taip, jis yra labai svarbus, kaip ir bet kuriose studijose. Pas mus egzistuoja kreditas – laiko apskaitos vienetas, atėjęs iš Bolonijos proceso. Dėl to, pavyzdžiui, išvažiavus į „Erasmus“ mainų programą ir grįžus, mes kai kuriuos kreditus užskaitome. Bet Didžiojoje Britanijoje a JAV sistema nėra tokia pati. Ten bet kuris dėstytojas gali pasakyti – mano dalykui reikia perskaityti penkiolika knygų, kitaip neišlaikysite egzamino. Kito dalyko dėstytojas irgi gali pasakyti tą patį, o studentai vis tiek dejuos, kad neturi laiko. Pas mus, kai veikia kreditų sistema, yra ribojamas privalomosios literatūros skaičius ir paliekama daugiau laisvo laiko savarankiškam mokymuisi.

– Ar žurnalistikos bakalauro programos studijose pakankamai lygiavertiškai skiriama dėmesio garso, vaizdo ir rašto raiškoms?

Mano galva, pas mus vienu metu programoje buvo padaryta strateginė klaida, kai studentus pradėjome skirstyti pagal rašto, radijo ir spaudos raiškas. Tuo metu viskas atrodė labai gerai, bet realybė yra tokia, jog Lietuvai nereikia tiek specializuotų žmonių; reikia universalaus žurnalisto, ypač populiarėjant multimedijoms, interneto žiniasklaidai.

– Kokią žurnalistikos studijų ateitį pranašaujate?

Ateitis gali būti labai neaiški ir miglota. Čia yra ir pinigų klausimas, ir prestižo. Kaip ir minėjau – nežinome, kada atsigaus pasitikėjimas žiniasklaida. Taip pat, kuo toliau, tuo daugiau vartojame užsienio žiniasklaidos turinio, vis daugiau žmonių pradeda naudoti „Facebook“. Manau, visa reklama persikels ten ir liks vis mažiau pinigų laikraščiams, žurnalams. Didiesiems portalams reikės konkuruoti su „YouTube“ ar kitais kanalais. Mums visada įdomu, kas vyksta šalia mūsų, bet reikės 365 dienas per metus kasdien pasiūlyti naują turinį. Ir jei nepavyks patenkinti auditorijos poreikių, reikės kažkaip suktis iš padėties. Bet tikiu, kad programa išliks.

Mūsų studijų programa, nors buvo laikinai akredituota, nuėjo ilgą kokybės kelią. Iš universiteto tikrai neišėjo nei vienas studentas, kuris nieko nemoka ir nežino, nėra paruoštas darbo rinkai. Ir praktiškai, ir akademiškai.

– Ką pasakytumėte jaunam žmogui, kuris nori stoti į žurnalistiką?

Stoti. Jau poros metų bėgyje bus labai didelių pokyčių. Bet televizininkams gali kilti problemų – Lietuvoje nėra net trijų milijonų gyventojų, todėl negalime turėti daug nacionalinių televizijų ir sukurti darbo vietų visiems norintiems. Ir ką tada daryti jaunam žmogui? Nebent važiuoti į regioną, Marijampolės, Šiaulių televiziją.

Taip yra ir su portalais – jų Lietuvoje labai daug, ir bėgant laikui bus paruošta daug specialistų, bet jų visų gali ten nereikėti. Bet negali jaunam žmogui su degančiomis akimis sakyti „nestok“. Jei žmogus nori mokytis žurnalistikos, jis nebus koks nors kalvis; reikia vadovautis savo širdimi, ir jei ta specialybė traukia, yra idėjų ir noro dirbti, visada pavyksta.

Susiję