A. Vaišnys: žurnalistikos studijos nėra amato mokymas
Daugiau nei 30 metų atidavęs žurnalistikos studijoms – taip galima įvardinti profesorių, buvusį Komunikacijos fakulteto dekaną, o dabar Politinės komunikacijos katedros vedėją Andrių Vaišnį. Profesorius savo akimis matė, kokius pokyčius išgyveno žurnalistikos studijų programa – nuo sovietinės „perestroikos“ iki pat šių dienų. A. Vaišnys sutiko su „Universiteto žurnalisto“ skaitytojais pasidalinti savo prisiminimais ir įžvalgomis, kurios buvo kaupiamos visus šiuos metus.
Prof. dr. Andrius Vaišnys. Elijaus Kniežausko nuotr. – Kokios žurnalistikos studijos buvo tada, kai pats studijavote žurnalistiką (1985–1989 m.)?
Tuo metu vientisosios studijos buvo prilyginamos magistro laipsniui. Pati studijų programa buvo kaip tik iš dalies keičiama. Tą galiu tikrai patvirtinti, nes vienerius metus buvau mokomojo leidinio „Universiteto žurnalistas“ redaktoriumi, todėl dalyvaudavau katedros pasitarimuose. Katedra svarstydavo, kaip keisti studijas, kaip jas tobulinti. Šį poreikį nulėmė pats tų laikų kontekstas – permainos, Sąjūdis, atsirado galimybė keisti dalykus. Ideologizuoti dalykai buvo keičiami pradedant pavadinimais.
Bent jau mano studijų vėlesniaisiais metais dalis dalykų pagal pavadinimą ir turinį skirdavosi, nes tai , kas būdavo oficialiame pavadinime, šiek tiek arba gerokai kitaip buvo dėstoma pagal turinį. Tai lemdavo sveika dėstytojo, profesoriaus nuovoka ir gal iš dalies ir drąsa, dalimi ir tos „perestroikos“ laikotarpio deklaruota viešoji politika.
Kadangi žurnalistikos studijos priklausė Istorijos fakultetui, tai pagrindinis išsilavinimas buvo istorija ir filosofija. Šiuo išsilavinimu galiu didžiuotis ir, skirtingai nei dažnokai būna įprasta, neturiu pagrindo jo niekinti. Galbūt galiu kritiškai atsiliepti apie vieną, kitą dalyką, kurio teko klausytis, bet tie dalykai buvo pirmaisiais metais. Vėlesnių studijų metai įrodo buvus daug gerų dėstytojų su nemaža patirtimi.
Pabrėžiu, kad tų studijų ašis buvo filosofija ir istorija, o tai labai svarbu universitetinėse studijose. Jos sudaro žmogaus intelektualinį pagrindą, dėl to man atrodė, kad ir vėliau šie dalykai žurnalistikos studijų programoje turėtų būti nepriklausomai nuo to, ar bus vienoks, ar kitoks dėstytojo požiūrio taškas.
– Ar nemanote, kad dabar studijose trūksta filosofijos, istorijos?
Aš taip galiu manyti, bet diskusija dėl studijų programos su įvairiais ekspertais man rodė visai ką kitą. Pagal galimybes visada stengdavausi bent inicijuoti tokius dalykus, kurie formuoja pasaulėžiūrą ir verčia diskutuoti apie pasaulėžiūrinius dalykus – apie žmones ir daiktus. Bet taip jau nutikdavo, kad dėl kreditų imties ar kritikų pastabų, kad kai kurių dalykų nereikia, tai tam tikrais etapais tai nutikdavo, kad šių dalykų nelikdavo, bet šie sprendimai būdavo priimami diskusijose, kuriose buvo ne vienas žmogus ir jos trukdavo ne vienus metus.
Aš esu vienas iš nedaugelio žmonių, kurie prisimena per 30 metų labai daug diskusijų ir turiu ganėtinai daug patirties, dėl ko programa buvo kritikuojama XX amžiaus pabaigoje, ir kuo ji galėjo pasirodyti gera, ir kaip ji buvo tobulinama, ir kur būdavo jos trūkumų. Vėliau ir vėl buvo atrandami jos privalumai ir trūkumai. Tie pokyčiai studijų programoje vyko nuolat, bet buvo labai nemažai atvejų, kai dalykų, paminėtų jūsų klausime buvo siūloma tiesiog atsisakyti. Nors, mano manymu, esminiai dalykai ir universitetinėse studijose, kurios formuoja akiratį, – istorija, filosofija ir literatūra.
Tik po jų galime svarstyti raštą, vaizdą ir garsą. Vaizdą ypatingai, kuris daro didžiulę įtaką šiuolaikiniame pasaulyje. Bet tekdavo atsisakyti klausime minimų dalykų ne vieną kartą dėl jų kritikos. Buvo sakoma, kad studentai šiuos dalykus arba gali patys pasirinkti per bendruosius universitetinius dalykus, nors, mano žiniomis, ne visada pasirenkami sudėtingi kursai, arba būdavo teigiama, kad tai nėra šių universitetinių studijų objektas.
Ši studijų programa dažnai buvo traktuojama kaip amato programa. Buvo gaištama labai daug laiko, kad būtume įtikinėjami arba įtikinėtume kitus, kad universitetinės studijos yra daugiau nei amatų mokykla.
– Kokie didžiausiai programos pokyčiai įvyko per jūsų dėstymo laikotarpį? Kokia linkme buvo tobulinama žurnalistikos studijų programa?
Žurnalistikos studijos buvo naujintos daug kartų, tačiau kapitaliai tai buvo padaryta tris kartus. Tai buvo padarytu ir su, ir po labai didelių diskusijų. Pirmosios permainos buvo padarytos 2007 metais. Po to, po trejų metų ir trečią kartą dar po kurio laiko. Programa buvo nuolat atnaujinama.
Pagrindinė studijų ašis buvo žurnalistikos konvergencija tarp žanrų, tarp raiškų. Aš manau, kad ieškodavome vieno atsakymo, kaip studijų programoje tai suderinti, nors vieno atsakymo universitete niekada nėra. Mes suvokėm, kad pats studentas, baigdamas studijas, pasirenka, ką jis toliau veikia ir kokią žurnalistiką jis renkasi, kur.
Tam kad jis surastų tą atsakymą, jam reikia duoti tam tikrų pasirinkimų. Pasirinkimų prasme, studijų prasme ir asmens pasirinkimo prasme programa plėtėsi ir ji buvo pakankama padaryti pasirinkimus. Jei atsiverti pirmaisiais metais studijų programą ir bandai sumodeliuoti, ko tu nori. Ir gali susirasti sau kaip ką studijuoti, kokias veiklas, kryptis pasirinkti.
Studijų programa buvo visada siejama su lygiagrečia veikla, kurios mes negalėjome dėl vienokių ar kitokių priežasčių įgyvendinti su studijų tinkleliu, nes turime ribotą kreditų skaičių. Tada kviečiami žmonės papildomai skaityti paskaitas, daryti susitikimus, vesti seminarus, vienas kitas toks susitikimas per mokslo metus visada būdavo studentams.
– Galima teigti, kad programa per visus tuos metus pradėjo orientuotis labiau į su profesija susijusius dalykus?
Negalėčiau tvirtai teigti, nes universitetas turi savo formaliuosius reikalavimus ir visada ieškojome balanso, nes universiteto žmogus negali būti išsilavinęs, kol neperprato įvairių požiūrių, filosofinių, istorinių patirčių. Tik vėliau galima mokytis rašyti, filmuoti, kalbėti. Menkas išsilavinimas sunkiai derinasi su geru technikos įvaldymu. Pasaulyje yra pakankamai žmonių, kurie žiūrėdami pro kameros akį negali nieko naujo pamatyti. Visada norėjome sukurti tokias galimybes, kad viskas būtų kitaip
Žurnalistikos studijų programa niekada nebuvo kuriama gryname lauke. Visada buvo patirtys, atsisiunčiami įvairūs užsienio dokumentai, domimasi užsienio žurnalistikos mokyklų patirtimis.
Reiktų dar pasakyti, kad man būnant dekanu įvyko labai daug studijų programų vertinimų. Studijų programa, kuri buvo įvertinta labai gerai, mes ją turėjome uždaryti, nes nesurinkome studentų. Mano manymu, buvo ir tokių atvejų, kai aš manydavau, kad programą reikia tobulinti, tačiau ekspertams atrodydavo viskas gerai. Požiūrio taškų, remiantis patirtimis ir analize, gali būti ne vienas, į tai, kas gali būti naudinga.
– Grįžtant į 2014-uosius metus, kai SKVC vertinimu žurnalistikos studijų programą buvo leista vykdyti antrą kartą iš eilės tik tris metus. Kas galėjo lemti tokį vertinimą?
Nenorėčiau vertinti vertintojų. Aš manau, kad pirmiausia didele dalimis ekspertai turėtų būti sukūrę patys programas arba prisidėję prie jų kūrimo ir dėstymo jose. Tai leistų suvokti tam tikrus studijų politiką lemiančius veiksnius, priešingu atveju programos vertinimas per vieną dieną, pasiremiant tam tikrai įspūdžiais, vieniems pasirodys priimtinas, kitiems kontraversiškas.
– Ką manote apie dalies žurnalistų reakcijas po to, kai SKVC viešai paskelbė, jog galbūt 2018 metais bus ribojamas priėmimas į žurnalistikos studijas?
Skaičiau kai kuriuos pasisakymus. Tai yra įspūdžio pagauti pastebėjimai. Tose replikose yra ne tik subjektyvumo, bet, dėl man nežinomų priežasčių, ir pykčio, sarkazmo, bet mažai žinių apie duomenis. Iš esmės, turiu atkreipti dėmesį, kad studijų programa bus vykdoma, pateikus papildomus duomenis. Ir šie papildomi duomenys neatsirado per dieną ar dvi.
Kalbant apie mūsų studijų politiką, tai tikrai iš niūrios patirties galiu pasakyti, kad ji neturi nuoseklumo ir yra labai arogantiška žmonių, kurie ją įgyvendina, atžvilgiu. Nors man dėl aštrumo nepatinka kai kurie Rimvydo Valatkos komentarai, tačiau jis vienintelis šiuo klausimu atkreipė visuomenės dėmesį į tai, kaip galima 200 programų įvertinti per 2-3 paras.
Programose, tarp jų ir žurnalistikos, dirba labai daug žmonių. Pabandykime daryti sąrašą žmonių, kurie per pastaruosius 10 metų dirba ir dirbo žurnalistikos studijų programoje. Suprantu, kad galima reitinguot ir daliai žurnalistinės bendruomenės, jei ji tokia egzistuoja, reitinguoti dėstytojus: vieni geri, kiti negeri. Prisimenant tuos komentarus tarsi pabudusių žmonių, susidarytų įspūdis, kad visi negeri.
Mane, aišku, iš programos galime išimti, bet dar lieka labai daug žmonių. Manau, kad jie turi patirties, buvo ir yra atsakingai pasiruošę dėstyti ir tebedėsto tuos kursus. Tų žmonių nė vieno atlyginimas, manau, nemotyvavo ir nemotyvuoja. Ir krizės metais žurnalistai uždirbo rinkoje daugiau nei į universitetą pakviestas lektorius. Man teko ieškoti 2008-2009 metais žmonių, kurie galėtų dėstyti praktikos dalykus kaip valandininkai. Atsimenu pokalbius su jais ir esu jiems labai dėkingas, kad tie žmonės sutiko dėstyti. Tai buvo tikrai sunku laikas. Kai programą ne tik turėjome atnaujinti, bet ir finansiškai įgyvendinti kai kuriuos sudėtingus uždavinius.
Mes daug metų neturėjome normalių televizijos ir radijo studijų. Atsirado tada socialinė partnerystė su LNK televizija. Ten bent studentai galėjo mokytis montažo technikos ir mes nemokėjome už technikos naudojimą. Kitaip tariant, reikėdavo ieškoti sprendimų ir ne vieno. Ir tai, kad dabar per kokį mėnesį sužinojome, kiek stebėjau situaciją visuomenėje, kad štai studijų kokybė buvo prasta, dabar ji yra gera, priėmimas į studijas bus vykdomas.
Reikia pasakyti, kad studijų programa bus ta pati, kuri yra dabar, nes pagrindiniais reikalingas rodiklis yra tokių žmonių, kurie teikia mokslo produkciją, buvimas. Kuo skirsis programa nuo 2019 metų, aš nežinau. 2018 metais žinau vieną skirtumą, kad aš nebedėstysiu pirmakursiams.
– Kaip pats manote, kokia linkme jūs būtumėte keitęs programą?
Šiame etape nei mano nuomonė svarbi, nei aš įsivaizduoju, kad turėčiau diskutuoti dėl to, ko nežinau, ar galiu tik numanyti, todėl susilaikysiu nuo savo pastabų. Juo labiau, kad tie ankstesni trys, keturi metai, kai dar programa buvo tobulinama ir po 2014 metų vertinimo, vienaip ar kitaip tai vis tiek parodė programos tobulinimo kryptį.
2015–2016 metais buvo pataisų, ir praeitais metais yra padaryta pakeitimų. Vienintelis dalykas, kur Žurnalistikos studijų programos komitetas nepasidavė išorinio vertinimo kritikai, tai dėl praktikos ir praktinio darbo imties, nes vieni ekspertai yra minėję, kad praktikos yra per daug žurnalistikos bakalauro studijose, kiti sakė, kad per mažai. Dabar yra išlikęs daugiau mažiau optimalus valandų ir kreditų skaičius
– Kaip vertinate tai, kad nebebus stojamojo egzamino?
Toks yra laikas. Spaudimas atsisakyti stojamojo egzamino buvo nuolat. Aš tik buvau pritaręs, kad pokalbis, jei mes jo reikalavimus siejame su vidurinio ugdymo rezultatais, neturėtų būti rengiamas dėl to, kad jis nepadėdavo patikrinti žinių ir palaikyti dialogo.
Apskritai stojamasis egzaminas, viena vertus, rodė studijų programos išskirtinumą, kita vertus, nulemdavo nemažai kritikos, nes kritiką nuolat reikšdavo įstojusieji, juolab neįstojusieji. Su juo susiję būdavo labai daug mitų, ko iš tikrųjų net nebūdavo stojamajame egzamine.
Kadangi studijos yra unifikuojamos ir reikalavimai yra daugiau mažiau suniveliuojami, dabar yra priimtas toks sprendimas.
– Ką pasakytumėte žmonėms, kurie nori studijuoti žurnalistiką?
Jei žmogus, kuris nori studijuoti žurnalistiką, stebi žiniasklaidos sistemą ir yra ganėtinai atkaklus, ryžtingas, iniciatyvus. Man atrodo, šių bruožų žmoguje neužgesina susitikimai su labai populiariais asmenimis, kurie susitikdami mokyklose save pristato kaip žurnalistus ir „šoumenus“, ir kaip rašytojus ir gali pakomentuoti, kad nebūtina stoti į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos.
Pasirinkimas jaunam žmogui yra tarp tos propagandos nestoti ir pasirinkti tai, ką tu nori gyvenime. Gali studijuoti kažką, kas tau artima šią akimirką, šiandien nuspręsti, kad tu nori tos žurnalistikos, po to laukia antra pakopa – magistrantūra ir atvirkščiai.
Atsakant į tokį klausimą, reikia tiesiog į gyvenimą žiūrėti plačiai atmerktomis akimis, jei nori studijuoti žurnalistiką, niekas tavęs nesustabdys, nes tai yra ne kursai, o universitetinės studijos.
