Šventinis maratonas pradedamas Advento laikotarpiu. Adventas – ikikalėdinis laikotarpis, susikaupimo, pasiruošimo Kristaus atėjimo į šį pasaulį šventei. Ar šiandien yra išlaikoma Advento esmė, ar jis neužgožiamas nuolatinio skubėjimo?

Advento susikaupimas priklauso nuo konkrečios bendruomenės įskiepytų vertybių, nuo kiekvienos šeimos individualių tradicijų. Viena šeima laikosi visų papročių, kita – ne, vėliau tai perduodama vaikams ir anūkams. Susikaupimas ir ramybė būdavo įprasta Advento dalis. Žemdirbiai baigdavo metų darbus, sudėdavo derlių į aruodus, susiskaičiuodavo pajamas ir Advento metu imdavo planuoti kitų metų darbus. Nors mes žemdirbyste ir mažai kas beužsiimame, tačiau išlieka paradoksas – metų ataskaitos, projektų atsiskaitymai, neišnaudotų pinigų paskirstymai ir taip pat naujų planų kūrimas tenka metų pabaigai. Vadinasi, niekur nuo savęs nepabėgome.

Žiemos šventės neįsivaizduojamos be vieno iš pagrindinių atributų – eglutės. Ar toli siekia tradicija puošti šį visad žalią medį?

Kalėdinės eglutės tradicijas pasauliui dovanojo vokiečiai. Į Lietuvą jos atkeliavo tik XX a., tad šis atributas Lietuvos šeimoje nėra sena tradicija. Reikėtų prisiminti rašytojos Ievos Simonaitytės autobiografinę apysaką „O buvo taip“. Kūrinyje rašoma, kaip pusseserė Anė sugalvojo puošti eglaitę ir tam naudojo saldainius, paauksuotus riešutus, angelų plaukus (dabartinis atitikmuo – puošmena „lietutis“). Įprotis puošti visadą žalią medį pirmiausiai pasiekė didikų rūmus ir dvarus, tarpukariu – ir mokyklas, o paskui ir kiekvienus namus.

Didikų šeimų atžalų vaikystės prisiminimai dažniausiai susiję su Kūčių vakaru, kurio laukta viso Advento laikotarpiu. Prie stalo būdavo sėdama apsivalius vidumi ir išore, susikaupus. Vakarienę pateikdavo valgomajame ant gražiai puošto stalo, bet vaikai mintyse jau spėliodavo,  kas slepiama už užrakintų svetainės durų. Ir tik pasibaigus vakarienei, šeimos galva – tėvas – atrakindavo duris ir įleisdavo šeimą į šventiškai papuoštą kamabarį, kurio centre spindėdavo papuošimais ir degančiomis žvakutėmis dekoruota eglė.

Kada tradiciškai puošiama eglutė ir ar būtinai tai turi būti medis, gal pakanka šakos, įmerktos į vazą?

Puošti eglę buvo įprasta prieš pat Kalėdas – Kūčių dieną ar vakare. Taip tėvai vaikams norėję sukurti laukimo stebuklą. Dabartinė kalėdinės eglės problema yra per ilgas užlaikymas namuose – jos stebuklas nublanksta. Juk seniau puoštas medelis namus džiugindavo tik nuo Kūčių vakaro iki Trijų karalių dienos, kai tradiciškai pasibaigia kalėdinis laikotarpis arba saulės sugrįžimo minėjimai.

Man per Kalėdas pakanka pasipuošti ir eglės šaką. Neturiu mažų vaikų, tad nuotaikai susikurti nebūtina didelė eglė. Seniau buvo manoma, kad net papuoštos eglės šakos atbaido piktas dvasias. Be to, nuotaiką galime susikurti ne tik išoriniais ženklais.

Kūčių stalas dengiamas balta staltiese ir ant jos dedama dvylika patiekalų. Ką reiškia šis skaičius?

XX a. pradžioje rašytiniuose šaltiniuose imta minėti dvylika Kūčių vakaro patiekalų ir ne mažiau, jei nori, kad visi dvylika kitų metų mėnesių būtų sotūs ir laimingi. Tačiau ar tai, kad tavo stalas nenukrautas konkrečiu skaičiumi gardumynų, reiškia Kūčių nuotaikos nebuvimą? Juk tokiu atveju Kūčias turėtume atimti iš kalinių, partizanų, tremtinių ar tiesiog vargingų šeimų, kurios neišgali lepintis tokia prabanga. Svarbiau yra savyje pajusti to meto šventumą ir kartu susiburti. Vaikai, kad ir toliau gyvena, turėtų rasti laiko grįžti pas tėvus. Svarbus to vakaro akcentas yra mokėjimas pasidalinti – nesvarbu, turi daug ar mažai. Juk Kūčių stalo esmė ir yra ta – čia ne valgoma, o ragaujama. Iš kiekvieno dubenėlio šeimos nariai turi paragauti patys ir palikti duoklę prosenelių vėlėms. Kūčių vakarą ant stalo turėtų degti žvakė – švyturys, pranešantis, kad čia dar gyvena žmonės. Malda bei susikaupimu yra dėkojama proseneliams už viską, kas duota, sukurta iki jiems įsikuriant šitoje žemėje.

Neatsiejamas Kalėdų ryto motyvas – dovana. Kokią reikšmę dovanos turėjo seniau ir dabar?

Dovana yra tik tam tikras šventės atributas ir tikrai ne pagrindinis. Kai dovanos skiriamos artimiausiems žmonėms, yra gerai apgalvotos – jos prisideda prie šventės. Seniau apie dovanas būdavo galvojama Advento laikotarpiu ir už jas „būdavo atsakingas“ šv. Mikalojus – dabartinis Santa Klausas, kuris pasirūpindavo, kad visi gautų metų uždarbį ir tada kiekvienas jį išleidžia kaip kas moka. Tam tris šio laikotarpio savaites vykdavo turgūs – kiekviena savaitė vis kitaip pavadinta. Šeškaturgis – savaitė, per kurią apsirūpinama būtiniausiais daiktais, be kurių sunku būtų peržiemoti:  šiltu apavu, rūbais, kailinėmis pirštinėmis. Kita savaitė – Skaistaturgis – skirta prabangos prekėms.  Skaistus – traukiantis akį, gražus, tad, jei kišenė leisdavo, buvo perkami papuošalai, grožio detalės. Ir galiausiai metinės algos likutis išleidžiamas paskutinės savaitės turguje – Saldaturgyje – saldumynams ir skanėstams. Štai ir matyti, kad maistui ir dovanoms skiriama mažiausia dalis pinigų, tam nesuteikiant per didelės reikšmės.

Gal galėtumėte išvardinti Kalėdų ir Kūčių stalo skirtumus? Ar prekybininkai diktuoja, ką patiekti šeimos nariams?

Kūčių stalas skiriasi nuo Kalėdų stalo ne tik tuo, kad Kalėdų rytą pasninko patiekalus keičia mėsos. Gruodžio 24-ąją stalą turėtų dengti tik tai, kas išauginta mūsų žemėje, tai, ką valgydavome visus metus, o atvežtiniai produktai keliaudavo jau ant Kalėdų stalo. Pavyzdžiui, obuolys puošdavo Kūčių, apelsinas – Kalėdų stalą. Mat Kalėdos suteikdavo viltį, kad kiti metai atneš kažką naujo – naujus patyrimus, skonius, vaizdus.

Tradicijos yra ne parduotuvėse, o mūsų šeimose. Parduotuvėse visada pilna daiktų, produktų, kurie mums yra nebūtini. Patys nusprendžiame, kada laikas ir ką pirkti. Žmonės diktuoja prekybininkams madas – pasiūla dažniausiai atitinka paklausą. Tad tikrai nereikia imti visko, ką rinka siūlo ir į parduotuves eiti tada, kai esame suplanavę, ko mums reikia.

Ko Kalėdų proga palinkėtumėte studentams ir visai universiteto bendruomenei?

Studentams, kurie yra platesnių pažiūrų, aukštesnių vertybių intelektualiosios visuomenės dalis, palinkėčiau studijų metu įgyti ne tik dalykinių žinių, bet ir gyvenimo supratimo, sugebėjimo sukurti šventę sau, savo artimiesiems, susikaupimo ir tradicijų išlaikymo. Maža šventė namuose gali palikti šypseną veide ir ramybę širdyje visiems ateinantiems metams.

Susiję