* Spauskite rubrikų pavadinimus
Kaip žiemos šalčius išgyvena benamiai
Žiemą, šylant prie radiatorių ar krosnies, gera ir jauku. Tačiau ar tuo metu susimąstome, jog visai netoli mūsų yra žmonių, kuriems tai yra tik seni prisiminimai? Apie benamius ir jų gyvenimo žiemą sąlygas, „Lietuvos vektoriai“ kalbėjosi su Vilniaus Greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja Vanda Pumputiene. →
Ką teisdama pasiekia visuomenė?
Modernioje visuomenėje nebėra inkvizicijos. Ji pažengė taip toli, jog žmonių daugiau niekas nebekabina ant kuolų, nebedegina ant laužų, nemeta į vandenį surištomis rankomis. Ir vis dėlto, kad ir kokie manome esą išsilavinę ir supratingi, visi turime potraukį teisti, nežinodami faktų – vykdyti linčo teismą. Taip šiuolaikinėje visuomenėje reiškiame savo poziciją, taip vyksta žmonių teismai. Civilizuotai, sakytume, prisiminkime Viduramžius – paskandintas žmogus jau nebeturėdavo, ko prarasti. O kaip yra su žmogumi, kuriam surengta vieša egzekucija socialinėse medijose? Kaip toliau gyvena individai, iš kurių pasityčiojama? Visgi kartais visuomenės linčas atlieka darbą, kurį privalėjo padaryti, bet nepadarė atsakingi asmenys. Tad gal kartais linčo teismas yra ne kenksmingas, o būtinas? →
Lietuvos ir Švedijos pilietė: „Skirtumus tarp valstybių matau iš arčiau“
Ir Lietuva, ir Švedija bus namai ir atramos taškai, sako abiejų šalių pilietybes jau dvidešimt metų turinti Kornelija Steinsvik. Pirma įgijusi Švedijos pilietybę, ji pagal šios šalies įstatymus vėliau tapo ir savo gimtosios šalies – Lietuvos – piliete nepaisant to, kad čia dar tik vyksta diskusijos, ar įteisinti dvigubą pilietybę. Apie gyvenimo tarp dviejų šalių privalumus, sunkumus bei švedų tautinės bendruomenės veiklą Lietuvoje praneša „Lietuvos vektoriai“. →
Kunigas Valerijus Rudzinskas: Kai pasiekiama bedugnė, nekyla klausimas, ar žmogui reikia pagalbos
Dar vykdamas pas Pilnų namų bendruomenės įkūrėją, kun. Valerijų Rudzinską, nemaniau, jog šis pokalbis bus įsimintiniausias, kokį tik turėjau. Klaidžiodamas po Merkinės miškus, atmetęs galimybę pasikliauti kitomis orientavimosi priemonėmis (ne tik intuicija), netikėjau, jog atrasiu rojų žemėje. Permetęs kuprinę per vieną petį, per kitą fotoaparatą, patraukiu administracijos link, bet sutiktos moterys, einančios iš arbatžolių ūkio, pasiūlė kunigo paieškoti Panaros Dievo gailestingumo koplyčioje, kuri buvo visai šalia.
Ten jo nesuradau, tačiau eidamas grindiniu tolyn – stengdamasis užfiksuoti aplink esantį grožį, kuriam prieskonį suteikė besileidžianti saulė – pastebėjau besišypsantį vyriškį, kuris nė iš tolo nebuvo panašus į kunigą (jis nevilkėjo sutanos), einantį manęs link. Mandagiai pasisveikinęs, nusišypsojęs, jis pakvietė pasikalbėti ne lauke, nors malonus pavasario vėjas tikrai nebūtų sugriovęs pašnekesio idėjos. Taip atsidūrėme vieno pastatų konferencijų salėje, kur laukuose rinktos arbatžolės ant stalo laukė, kol bus užplikomos karštu vandeniu. Mūsų pokalbis prasidėjo. →