Vis dėlto laiku suteikta psichologinė pagalba gali padėti sportininkui įveikti kilusius sunkumus ir motyvuoti vėl siekti aukštų rezultatų. Dvidešimtmetė fechtuotoja Viktė Ažukaitė prisimena, kad prieš kelerius metus jos sportinių pasiekimų kreivė staiga pradėjo kristi žemyn. „Savo amžiaus kategorijoje demonstravau aukštus rezultatus, tačiau jie pradėjo kristi, visus metus sekėsi prastai, pati niekaip nesugebėjau atsigauti. Buvo labai sunku“, – atvirauja sportininkė.

Kartu besitreniruojanti kolegė rekomendavo V. Ažukaitei psichologą. Mergina nusprendė pabandyti, kaip pati sako, tada jau vis tiek negalėjo būti blogiau. Tiesa, tai nebuvo pirma psichologo konsultacija sportininkės karjeroje. Paauglystėje ją ir kelias kitas komandos nares nuvedė mamos, norėdamos, kad startai merginoms keltų mažesnį stresą.

Šiandien V. Ažukaitė sako jau galinti aiškiai įvertinti psichologų naudą, nes sportas, pasak jos, nėra tik fizinės galimybės, tačiau ir psichologinis pasiruošimas. Fechtuotoja įsitikinusi, kad svarbausia rasti bendrą kalbą su konsultuojančiu specialistu: „Reikia, kad tau tiktų psichologo metodika, nes net jei jis ir labai geras, tačiau tau nėra tinkami jo darbo metodai – rezultato nepasieksi. Būtent todėl, kai bendravau su pirmąja psichologe, nelabai pajaučiau poveikį, ji išmokė keleto būdų, kaip suvaldyti emocijas, o visa kita buvo beprasmė teorija. Antrojo mane konsultavusio sporto psichologo metodika buvo priimtinesnė, todėl ir nauda neįkainojama.“

Mergina prisimena, kad psichologas, kuris padėjo jai išlipti iš karjeros duobės, netgi neėmė jokio atlygio, tai skatino stipresnį pasitikėjimą ir rodė, kad jis tikrai pasiryžęs padėti. „Labai ilgai galėčiau pasakoti apie šį psichologą, jo patarimai padarė didelė teigiamą įtaką, visą gyvenimą jam būsiu skolinga“, – dėkingumo neslėpė fechtuotoja.

Po darbo su psichologu V. Ažukaitės sportiniai rezultatai pradėjo gerėti, o metų pabaigoje mergina atsitiesė ir dalyvavo Europos bei pasaulio čempionatuose. Fechtuotoja prisimena, kad psichologas padėjo pergales ir pralaimėjimus vertinti papraščiau ir paskatino suprasti, kad kiekvienas suklupimas – tai tik kelias į sėkmę.

Lietuvos olimpinio centro sporto psichologė I. Petrukanecė įsitikinusi, kad sėkmės istorijos skatina didesnį pasitikėjimą psichologais. Kažkam išgirdus, jog konsultacijos padėjo, norisi tai išbandyti pačiam. „Sporto kultūra verčia neviešinti sunkumų ir nepripažinti net sau pačiam, kad kažkas negerai. Sportinis mentalitetas neleidžia kitam papasakoti, kad tau sunku. Bet jeigu sužinai, kad draugas ėjo ir tapo stipresnis, tai gal ir tu nori pabandyti“, – Lietuvos olimpinio centro psichologė vardija priežastis, kodėl sportininkai nenori ieškoti pagalbos.

Įvairūs iššūkiai kyla ne tik su jauduliu nesusitvarkantiems jauniems sportininkams, tačiau ir turintiems didelę sportinę patirtį. I. Petrukanecė sako, kad patyrę sportininkai dažnai jaučia dar stipresnį spaudimą. „Jie nori pateisinti lūkesčius, nepasirodyti prasčiau nei praėjusį kartą. O jei amžius artėja prie karjeros pabaigos, tai pradeda jausti įtampą, nes nori suspėti dar kažką pasiekti, išnaudoti tą laiką“, – pasakoja psichologė ir priduria, kad sportininkams pataria prieš varžybas kiek įmanoma atsiriboti nuo viešosios erdvės ir įvairių komentarų.

Didelis spaudimas kartais lemia perdegimą per varžybas. Tokiomis akimirkomis, pasak I. Petrukanecės, reikėtų, kad psichologas galėtų būti su sportininku ir iškart suteikti greitąją pagalbą. „Pavyzdžiui, sportininkui nepasisekė kvalifikaciniame etape taip, kaip planavo, tačiau rytoj jam reikės varžytis toliau. Ta pirmoji nesėkmė gali jį sužlugdyti ir kitą dieną jis negalės parodyti gerų rezultatų, visą naktį nemiegos ir bus tiesiog perdegęs“, – konsultacijų svarbą akcentuoja su sportininkais bendraujanti specialistė.

Vis dėlto dalis sportininkų, net jei ir naudojasi psichologų paslaugomis, tai slepia. I. Petrukanecės teigimu, bijoma negatyvios aplinkinių nuomonės. „Vis dar yra tų, kurie žiūri kreivai. Jiems atrodo, jei tu eini pas psichologą, tai tu durnas, kodėl iš viso sportuoji?“ – skeptikų nuomonę įvardija I. Petrukanecė.

Lietuvos sporto universiteto profesorius Romualdas Malinauskas taip pat sutinka, kad Lietuvoje dar trūksta sportininkų pasitikėjimo psichologais: „Vis dar bendradarbiaujama labiau nenoriai negu noriai. Jei kurie nors sportininkai ir bendradarbiauja su psichologais, tai stengiasi susitikti taip, kad niekas nepastebėtų, susitaria dėl susitikimų žinutėmis arba bando jomis ir konsultuotis.“ Pasak profesoriaus, trūksta ir pačių sporto mokyklų ar klubų iniciatyvų, dažnai psichologams nerandama finansavimo.

Didžiausias dėmesys psichologiniam pasirengimui, pasak I. Petrukanecės, yra skiriamas JAV. „Vakarų Europa taip pat skundžiasi, kad situacija bloga, tačiau išgirdus jų istorijas, tenka pripažinti, kad mes dar apie tai tik svajojame“, – juokauja psichologė. Kitose posovietinėse valstybėse sporto psichologijos padėtis panaši į Lietuvos.

Susiję