Nuo laisvės siekio iki galvosūkio, kaip ugdyti pilietiškumą

1918 – 1988 – 2018 metai. Trys datos, kai Lietuva ir jos piliečiai turėjo galimybę parodyti, kad esame verti būti atskira ir nepriklausoma valstybė. Kitais metais sutiksime nepriklausomos Tėvynės jubiliejų. Šimtmetį. Tačiau šiandien prisiminkime prieš dvidešimt devynerius metus įvykusio Sąjūdžio gimimą ir jo idėjas.

Lietuvos vėliava. Ligitos Luščiauskaitės nuotr.Lietuvos vėliava. Ligitos Luščiauskaitės nuotr.

Kuriantis Sąjūdžiui, Lietuva siekė atkurti nepriklausomybę. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, Lietuvos kino ir teatro aktoriaus Regimanto Adomaičio teigimu, Sąjūdžio gimimas ir žmonių noras tapti nepriklausomais neatsirado per vieną dieną. Sąjūdžio idėja sužibo tarsi vilties žiburys, kuris kvietė vienytis miestų ir miestelių gyventojus.

„Sąjūdžio idėjos nuskambėjo per visą šalį. Iš pradžių buvo siekiama tik ekonominio savarankiškumo, pradėjome nuo mažų dalykų. Mes nekėlėme šūkio „Laisvę Lietuvai“, kad nesupykdytumėme to sovietinio liūto, kuris buvo pasirengęs mus sutraiškyti. Pradėjome švelniai, o paskui augo tautos ryžtas ir siekis būti laisviems, vis įsidrąsindavome ir pagaliau pradėjome reikštis su nepriklausomybės siekimu Lietuvai“, – teigia R. Adomaitis.

Pilietinių iniciatyvų centro vadovas Girvydas Duoblys prisimena: „Tarpukario Lietuvos mąstytojas Stasys Šalkauskis rašė, kad Lietuva 1918 metais buvo susitelkusi, nes buvo aišku už ką ir prieš ką. Prieš bolševikinę Rusiją ir už nepriklausomą Lietuvą. O Sąjūdžio pradžioje buvo lygiai tokia pati situacija, buvo visiškai aišku, kas yra priešas ir ko nori tauta“, – pasakojo G. Duoblys.

Nenumaldomas laisvės troškimas

Sąjūdžio kūrimosi pradžioje piliečiai prisidėjo prie organizuotų akcijų. Tuo metu buvo platinami laikraščiai ir lankstinukai, kurie žadino ir kvietė piliečius atvykti į mitingus ir masinius renginius palaikyti Sąjūdžio idėjas. Žurnalistas, laidų ir renginių vedėjas Rimas Šapauskas Sąjūdžio metais buvo per jaunas, kad prisidėtų prie iniciatyvinės grupės. Tačiau puikiai pamena dalyvavimą mitinguose. 1988 m. rugsėjo 28-osios dienos mitingą, dar kitaip vadinamą „bananų baliumi“, R. Šapauskas prisimena:

„Tuo metu aš vilkėjau marškinėlius su užrašu „Tautos jėga vienybėje“. Šį užrašą pamatė saugumietis, kuris išlipęs iš mašinos norėjo mane pagauti, bet aš perlipau per tvorą ir išgirdau šaukiančią močiutę: „Berniuk, bėk pas mus“. Atsimenu tą žvilgsnį saugumiečio, kai jis žiūri į mane ciniškai ir sako: „Važiuojam, papasakosi mums, ką norėjai pasakyt“, – prisiminimus pasakoja R. Šapauskas. Žingsnis po žingsnio mitingų ir masinių renginių metu žmonės jungėsi dėl bendro tikslo – nepriklausomos Lietuvos. Kiekvienas žmogus palaikęs laisvos Lietuvos idėjas tapo  Sąjūdžio dalimi.

Pilietiškumo iniciatyvos

Kalbinti pašnekovai išskyrė tris iniciatyvas, kurios, jų manymu yra pilietiškiausios. R. Adomaitis prisimena tą dieną, kai vyko pirmasis viešas Sąjūdžio suvažiavimas. Tuo metu aktorius gyveno Vokietijoje. Tą vakarą, kai per televiziją transliavo Sąjūdžio suvažiavimą, aktorius kartu su režisieriumi Jonu Jurašu žiūrėjo šį reikšmingą įvykį, kuris buvo svarbus ne tik Lietuvoje buvusiems piliečiams, bet ir iš jos išvykusiems svetur. „Jūs įsivaizduokite, du pagyvenę vyrai sėdėjo priešais televizoriaus ekraną ir verkė… Verkė iš džiaugsmo ir begalinės laimės. Tai buvo tarsi gražus ir spalvotas sapnas, mes negalėjome patikėti, kad tėvynėje priiminėjami tokie ryžtingi sprendimai“, – savo prisiminimais dalijosi aktorius.

R. Šapauskas mano, kad stiprus ir galingas pilietinės visuomenės projektas buvo Baltijos kelias, kuomet susikabinusių už rankų žmonių grandinė sujungė trijų Baltijos šalių sostines. Tuo metu telefonų nebuvo kiekvienuose namuose, nebuvo jokių socialinių tinklų, o suorganizuoti tokio masto flashmobą reikėjo daug pastangų, tačiau viskas pavyko. Žmones jungė laisvų Baltijos šalių idėja, be jokių kompromisų, be jokių išlygų, be nieko. Baltijos kelias už laisvą Lietuvą, Latviją ir Estiją.

G. Duoblys išskyrė Vilniaus Laisvės gimnazijos mokinių sukilimą prieš direktorę, kuri nesikalbėjo, nekomunikavo ir nesprendė problemų. G. Duoblys dalyvavo diskusijoje su šios gimnazijos moksleiviais ir pagrindinės sukilimo organizatorės paklausė: „Kas buvo tavo širdyje ir galvoje, kai tu kartu su bendraamžiais sukilai prieš mokyklos direktorę?“ Panelė atsakė, kad turėjo daug baimių, bijojo suaugusių pasaulio, ar jai nesugadins ateities, juk egzaminai artėjo. Vadinasi, suaugusiųjų pasaulis spaudžia paauglį, užuot jam padėjęs.

Pilietinės visuomenės ugdymas

Šiandien vis garsiau kalbame ir diskutuojame, kas yra pilietinė visuomenė ir kaip ją reikėtų ugdyti. Visi sutiktumėte, kad viskas prasideda šeimoje. Tačiau tėvai vaikus išleidžia į mokyklą, o vėliau į aukštąsias mokyklas. Anot G. Duoblio, mokyklos negali ugdyti pilietiškumo, nes ten iš šimto pedagogų, galbūt tik trys yra pilietiški. „Vienas iš darbų, ką reikėtų keisti švietimo įstaigose, tai panaikinti pilietinio ugdymo discipliną. Šių pamokų metu mokomasi istorijos arba ruošiami namų darbai, geriau pilietiškumą skatinti neformaliais metodais“, – įžvalgomis dalinasi pilietinių iniciatyvų centro vadovas.

R. Šapauskas mano, kad žmogus yra pilietiškai aktyvus tada, kai jam skauda ir jis yra piktas. Jeigu iš žmogaus kažką atimi, tada jis tikrai išeis į gatvę. Apie pilietiškumą mes galime šnekėti tik tada, kai žmonės yra smarkiai suerzinti.

R. Adomaičio teigimu, mes, lietuviai, išsikovojome laisvę, įstojome į Europos Sąjungą, bet čia atsirado kitų bėdų. „Mūsų šalis nėra pakankamai pajėgi mokėti padorius atlyginimus, kokius moka ES už darbo pastangas, todėl dalis perspektyvių ir pilietiškų gyventojų renkasi emigraciją. Sąjūdžio metais buvo paplitusi tokia nuomonė, kad Maskva pasiimdavo viską, kas buvo gaminama tėvynėje. Lietuvoje buvo išvystytas žemės ūkis, veikė fabrikai, bet visos prekės keliaudavo į Maskvą, o kai atsikratėme Maskvos, mes pamatėme, kad nesame tokie jau turtingi. Prasidėjus jaunimo emigracijai supratome, kad neliko nei pilietiškumo, nei patriotizmo“, – sakė R. Adomaitis.

Tikslas – laisva tėvynė     

Galima manyti, kad nevertėtų diskutuoti apie pilietinę visuomenę Sąjūdžio metais ir padėtį dabar. Per šį laikotarpį visuomenė natūraliai pasikeitė, tačiau kaip atrodo pilietinė visuomenė šiandien?

R. Adomaitis džiaugiasi, kad mumyse gyveno laisvos Lietuvos troškimas ir retkarčiais jis buvo kurstomas literatūroje. „Jeigu paimsime Justino Marcinkevičiaus „Mažvydą“, „Mindaugą“ ir „Katedrą“, ten pagrindinė mintis ir tema – tai meilė Lietuvai. Nesvarbu, ar tai buvo Mindaugo laikais ar šiandien, bet tai buvo meilė Lietuvai. Ši meilė, troškimas ir išsiilgimas turi būti kiekvieno piliečio galvoje ir širdyje. Pilietiškumas neturėtų būti grindžiamas pinigais, tai nėra laimės rodiklis. Pilietiškumas turi veržtis jausmais ir emocijomis“, – teigia Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys R. Adomaitis.

R. Šapausko teigimu, užaugo nauja karta, žmonės gerai žino savo laisves, savo ribas ir jie tuo puikiausiai naudojasi. Atsirado daugiau iniciatyvos, žmonės kuria verslus, nelaukia, kol kas atneš ant padėklo ar nuleis iš dangaus. Bet iš kitos pusės, sumažėjo tų žmonių, kurie savotiškai matė, kokia Lietuva turi būti teisinga. „Sąjūdžio laikais buvo aiški konsolidacija dėl vieno paprasto dalyko. Mūsų šalis buvo okupuota, bet Lietuvos žmonės norėjo gyventi laisvoje tėvynėje, būtent ši idėja sujungė labai įvairus žmones, tai ir buvo sugyvenimas tarp skirtingų ir įvairių žmonių, visiems vienodai besilaikant įstatymų, nes jeigu įstatymas yra, jis galioja visiems tos valstybės piliečiams“, – sakė R. Šapauskas.

G. Duoblio supratimu, kovojant už nepriklausomą Lietuvą, mūsų tikslas – laisva tėvynė. Tai neturėjo būti pagrindinis tikslas, tai turėjo būti tik instrumentas tam tikriems vertybiniams dalykams. „Mes pagrindinę vertybę laikėme „laisvę Lietuvai“. Prisiminus šviesaus atminimo Leonidą Donskį, viena jo pagrindinių minčių buvo, kad mes neturim idėjų ir vizijų. Daug žmonių eina į darbą, uždirba pinigus, žmonės turi svajonių ir jų siekia, bet kas jungia visą tai? Turi būti idėja, kuri jungtų žmones, kad jie turėtų dar papildomą variklį, nes vien tik eit į darbą neužtenka“, – sakė G. Duoblys.

Artėjantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis yra ne tik puiki proga prisiminti mūsų šalies laimėjimus, bet ir galimybė gerinti šalies ateitį. Aktyvūs, neabejingi ir Lietuvai atsidavę žmonės iškovojo laisvę, kartu su ja norą kurti bendruomenę tokią, kokioje mes norime gyventi. Pilietiškumą pradėkime ugdyti nuo savęs ir savo pasirinkimų, sąmoningumo ir atsakingumo ne tik už save, bet ir už savo aplinką.

Patalpinta: Publikacija