Kai miestą reikia prisijaukinti
Savo įspūdžiais apie miestą, džiaugsmais ir vargais bandant priprasti prie naujos aplinkos, požiūriu į gimtinę ir įvairiais pastebėjimais su skaitytojais dalijasi du Mindaugai.
Mindaugas Šiaulys, iki išsikraustydamas į Vilnių studijuoti filosofijos Vilniaus universitete, gyveno Rimšėje (Ignalinos rajonas).
Apie Vilnių:
Kai gyvenau kaime, buvo daug laiko ir nebuvo, ką veikti. Čia ką veikti yra daug, bet visiškai nėra laiko. Reikėjo priprasti ir prie to greito tempo – čia visi skuba.
Vienas iš įdomiausių vilnietiškos kultūros pavyzdžių buvo tai, kad visi su kavos puodeliais vaikšto – pas mus niekada taip nebūdavo.
Labiausiai įsiminęs nuotykis – kai kartą važiuodamas namo vakare „susipažinau“ su girtu kalėjimo prižiūrėtoju, kuris man siūlė nusipirkti kontrabandinių cigarečių.
Kol nesigaudai mieste, turi klaidžioti. Pirmomis dienomis buvo taip: pasiimu nešiojamąjį kompiuterį ir einu į miestą. Susirandu, kur reikia nueiti, einu einu, gatvėje atsisėdu, atsidarau kompiuterį, pasižiūriu į žemėlapį – a, man čia, vėl paeinu, atsisėdu, pasižiūru – ne ten, reikia grįžti… Bet jausmas atvažiavus buvo malonus, nes žinojau, kad pradedu savarankišką gyvenimą.
Daug kas sako, kad Vilnius – studentų miestas. Aš pasakyčiau, studentų ir pagyvenusių žmonių.
Apie gimtinę:
Į gimtinę norėčiau grįžti nebent pailsėti nuo didmiesčio ritmo. Su mano specialybe Vilniuje tiesiog daugiau galimybių. Ir žmonės kitokie – mažesnėje gyvenvietėje jie labiau susikaustę. Čia tu gali važiuoti troleibusu, su kuo nors užsikalbėti, nors visai nepažinosi žmogaus ir gal niekad po to nebepamatysi. Niekas už įsiterpimą į pokalbį nenužvelgs piktu žvilgsniu, o kaime blogiausiu atveju gali ir „į galvą gauti“.
Vyksta protų judėjimas, ir, kai visi išvažiuoja į didmiesčius, kaime lieka tik, pavadinkim, nuosėdos. Aišku, norėtųsi, kad taip nebūtų. Yra idėjų, kaip atgaivinti kaimą, ir jas reikėtų bent jau pabandyti. Bet rezultatas – nenuspėjamas.
Kaimas ar nedidelis miestas turi tą privalumą, kad bet kur gali pabūti vienas. Išeini į gatvę, o ji nuo kokių aštuonių vakaro tuščia. Be to, ten visur aplinkui miškai, tai ir žmonės rečiau užsuka. Vilniuje nerasi tokios vietos, o kartais būtų visai nieko tiesiog atsisėsti kur nors ir knygą paskaityti.
Lietuvos Žemės Ūkio universitete Kaune hidrotechnikos inžineriją studijuojantis Mindaugas Blauzdys yra kilęs iš Traupio (Anykščių rajonas). Tiesa, šiuo metu Kaune jo sutikti nepavyktų – Mindaugas pagal studentų mainų programą yra išvykęs į Prancūziją, su juo bendravome elektroniniu paštu.
Apie studijas Kaune:
Žinai, jaučiausi tikrai gerai, tik pirmos dienos buvo neramios. Gyvenau vienas bendrabutyje – kolegos dar buvo negrįžę po vasaros, o draugai ir tėvai buvo pripasakoję mitų apie tai, kaip ten baisu. Bet džiaugiausi pakeitęs aplinką, nes kaimas mane slėgė – neradau sau vietos, mokykla buvo kaip kalėjimas, neturėjau labai daug draugų.
Keisčiausia atvykus buvo viešasis transportas. Buvo painu susigaudyt iš kurios kelio pusės įlipti ir panašiai. Teko ir paklysti… Pačią pirmą dieną išrašė baudą kontrolė – buvau palikęs moksleivio pažymėjimą namie, o studento dar neturėjau. Keikiausi.
Buvo keista, kad „Važiuojam į MEGĄ“ šaukė 9-asis autobusas, nors iki „Megos“ jis nevažiuoja… Tiesa, dar stebėjausi, kad Vilniuje troleibusuose vis dar naudojami seni komposteriai.
Smagiau negu gimtinėje pasirodė tai, kad jaučiausi laisvas ir daugiau savarankiškas, o pasigedau žmonių ir jų šypsenų. Naktį miestas tuščias, visi veidai rūškani ir dar atrodo, jog žmonės kažkur skuba.
Apie gimtinę:
Dažnai sakiau, kad tereikia pakeisti aplinką ar pradėti savarankišką gyvenimą – tada viskas išsispręs. Na, maždaug taip ir buvo.
Ar norėčiau grįžti po studijų namo? Nemanau. Šiaip turiu keletą idėjų, kaip būtų galima kilstelėti aukščiau mano kaimelį, bet tam reikia didelių investicijų. Manau, kad karjerą padaryti gali ir kaime. Yra gyvų pavyzdžių, kurie aukštai kilo ir kyla, bet tam turi būt „super duper“ charizmatiška bei lanksti asmenybė. Mieste šiuo klausimu paprasčiau.
Trumpai apie gyvenimą Prancūzijoje:
Priprasti reikėjo turbūt taip pat kaip prie Kauno. Be abejo čia, Prancūzijoje, jau viskas buvo paprasčiau, nes daugiau mažiau supratau visas viešojo transporto sistemas ir nereikėjo jų „jaukintis“ kaip buvo atvykus į Kauną.