Teigiami pokyčiai sportininkų rengime

„Aš džiaugiuosi, kad atsiranda tokių asmenų kaip Rokas, – savo asistentu džiaugiasi E. Jankauskas, –  tikiuosi, kad jam pavyks apmokyti ir kitus trenerius. Lyginant dabartinius laikus su mūsų senąja karta, kur mes, su visa pagarba, turbūt tik iš didelio noro išplaukėm į platesnius vandenis, nes neturėjom kažkokių ypatingų pagrindų, o dabar atsiranda galimybė įvairiausios medžiagos sklaidai, taip pat galimybė praplėsti akiratį, jei tik yra noras“.

R. Garasto teigimu, vyksta nuolatinis darbas tiek teoriniu lygmeniu, tiek siejant praktiką su analizės elementais, yra rengiami susirinkimai apie mitybą, miegą, netgi mobiliuosius telefonus.

„Turbūt naivu yra tikėtis, jog tie dvidešimt vaikų, kuriuos dabar treniruoju, nueis į patį aukščiausią lygį. Suprantu atsakomybę už trylikos metų jaunuolį, man yra svarbu asmenybės formavimas, noriu paruošti ją pasauliui, nors daug kas ir nepasuks į profesionalų futbolą, tačiau juk svarbu, koks jis bus gyvenime. Tai man yra vienas didžiausių iššūkių“, – tikino rinktinės trenerio asistentas.

Futbolininkų technika

„Futbolininkų ruošimo technika turėtų būti tarsi grandinė, – viltingai mintis savo auklėtinių atžvilgiu dėstė R. Garastas. – galima įsivaizduoti vieną futbolo akademijos grupę, kuri kiekvieną savaitgalį rungtyniauja prieš Panevėžio, Alytaus komandas ir įsivaizduokime vieną tokio paties amžiaus grupę iš Liverpulio, kurie kiekvieną savaitgalį rungtyniauja prieš Čelsį, Mančesterį. Vieną kartą papuoli į kitą traukinį, tuomet būna sudėtinga, bet jei gauni daugiau tokių galimybių, tuomet tu pradedi greitėti ir galiausiai traukinių greičiai susivienodina. O dabar žiūrint realiai, tai mes mažai gaunam tų dalių, kad gautume tokio lygio rungtynių, o tai yra vieną iš labai svarbių dalių ir liečia ne tik suaugusiųjų vyrų, bet ir vaikų futbolą.“

Futbolo atstovai vienbalsiai sutarė, kad jie siekia progreso ir nori, kad futbolininkai būtų spaudžiami maksimaliai visą laiką, būtų verčiami greičiau galvoti, gautų tokias dvikovas, kokias gauna kitų šalių futbolininkai.

„Mums trūksta to, kas augintų. Įsivaizduokime vokietį vaiką ir lietuvį, ir palyginkime, kiek jie gauna tokių savaitgalių. Tai yra globali Lietuvos problema. Technika slypi greityje: 10 metų greityje ir 10 metų lėtume – gauname skirtingą techniką“, – apie opią futbolo problemą prasitarė rinktinės trenerio asistentas.

„Pavyzdžiui, islandai yra sudarę sutartis su Danijos jaunimo komandom ir tiesiog žaidėjai pasiekę tam tikrą amžių yra išsiunčiami į tas akademijas, kur iškart gauna kitą lygį, o tai sumažina atotrūkį, ir paskui patys matome, ką iš to turime“, – sako M. Babravičius.

Galiausiai futbolo skauduliais pasidalijo futbolo rinktinės treneris: „Iš Lietuvos išvažiavo 16-metis Matas Gudaitis, kuris atrodė, čia visus trypė, bet išvažiavo tenai ir suprato, kad taip nėra. Tuomet pasitikėjimas labai greitai sugriūna. Visa tai todėl, kad neturime elementarių sąlygų. 100 metų kalbame tą patį, kaip dvi geriausios Lietuvos komandos dalijasi viena aikšte, vieni baigia, užeina kiti. Juk niekur kitur tokių dalykų nepamatysime aukščiausio lygio futbole. Ir tai turėtų labai stipriai keistis, mano nuomone. Kita problema – apleisti vaikai. Yra vaikai, kurie nori žaisti, tačiau tėvai jų neveža, nes nepatogu, per toli. Vaikas turėjo puikius duomenis, bet buvo per toli vežti, taip ir prarandame ateities talentus.“

Gilesnės analizės poreikis?

Rinktinės atstovai išreiškė nusivylimą, kad futbolu nesidomima giliau, esminė publiką dominanti informacija – rezultatas.

„Netgi vaikų futbole sulaukiu tik klausimo apie rezultatą. O juk pradėdamas rungtynes turi išsikėlęs labai aiškias užduotis,  individualius tikslus. Tuomet vertini ar tai pavyko, ar nepavyko, ar žaidėjas ištaisė vieną iš savo klaidų, ar ne“, – nusivylimo neslepia R. Garastas.

Pasak jo, jei orientuojamasi į procesą, tai daugiau šansų, kad ta pasekmė ateityje virs sėkme, o jei nusispjaunama į procesą, neprogresuojama, tai sėkmę pasiekti labai sunku. „Lietuvoje niekam neįdomios fazės, visus domina tik rezultatas“, – prideda jis.

Žurnalistai nenorėjo kardinaliai sutikti su futbolo atstovų išsakyta mintimi.

„Dažniausiai antraštėje žodis „analizė“ labiau atbaido skaitytoją nei pritraukia. Skaitytojas supranta, kad bus kažkas sudėtingo, kad reiks gilintis, todėl nusprendžia vengti“, – sakė Dovilė Šeduikytė, portalo „15min.lt“ sporto žurnalistė.

Futbolo rinktinės treneris kėlė retorinį klausimą, galbūt dar nėra skaitovų mūsų futbolo visuomenėje, jei neturim žiūrovų, tai automatiškai neturim ir skaitovų, bet gal tai būtų žingsnis į priekį.

„Svarbu nepamiršti, kad tai priklauso nuo redakcijos galimybių, juk sunku įsivaizduoti, kad redakcija leistų žurnalistui sakykim tris dienas žiūrėti tik futbolą ir apie jį rašyti“, – Dovilei antrino to paties portalo sporto žurnalistas Paulius Cubera.

Sistema smukdanti futbolą

Diskutuojant buvo iškeltas opus valstybinėse sporto gimnazijose egzistuojantis trenerių tarifikavimo, susiejant atlyginimą su vadovaujamos komandos rezultatais, klausimas. Sporto treneriai Kūno kultūros ir sporto departamentui turi pateikti varžybų protokolus su auklėtinių rezultatais, nuo jų priklauso trenerių vertinimas – tarifikacija: kategorija ir gaunamas atlygis.

E. Jankauskas stebėjosi, kodėl šis klausiamas nėra sprendžiamas, nors apie tai ne kartą buvo kalbėta Kūno ir kultūros sporto departamente. „Situacija nesikeičia. Einama to link, kad futbolas neaugtų, vis atsimušam į kažkokius kraštutinius dalykus. Nenorima atiduoti gabesnių vaikų iš regionų, nes tuomet treneris prarastų savo atlyginimą“, – susierzinimo neslėpė futbolo rinktinės treneris.

Tačiau, kaip pastebi R. Garastas, situacija nėra tokia beviltiška, vis atsiranda supratingų trenerių. „Bet kartais įvyksta stebuklų, kai treneriai atiduoda žaidėjus dėl kurių vėliau čempionate krenta žemyn. Duoda žaidėjus ir kartu rizikuoja savo atlyginimu visą laiką. Juntu didžiausių pagarbą tokiems treneriams“, – išmintingų trenerių poelgiais džiaugėsi jis.

Susiję