Grafitis – nebylus išsilaisvinimas iš sistemos rėmų
Gatvės kultūra pasiekė Lietuvą nepriklausomybės metais. Gatvės šokiai, muzika ir grafitis atkeliavo į Lietuvą iš Vakarų per Lenkiją ir simbolizavo išsilaisvinimą. Žurnalai, vaizdo kasetės davė pradmenis grafičio menui. Kadangi niekas tuo metu nė neįsivaizdavo, kas tai yra, menininkai sėmėsi įkvėpimo iš Vakarų kultūros. Dabar grafitis yra kur kas prieinamesnis – internetas sausakimšas įvairiausių nuotraukų, mokomųjų vaizdo įrašų, atsirado netgi kursai pradedantiesiems.
Kamilė ir Kajus (vardai yra pakeisti) – brolis ir sesuo, kurie nelegaliai piešia grafičius jau daugiau nei penkerius metus. „Kol neužsiimsi tuo, kol nebūsi tos kultūros dalimi, niekada iki galo nesuprasi, kas tai“, – tokiais žodžiais pokalbį pradėjo Kajus. Jo sesuo pridūrė: „Kai pradedi piešti grafitį, supranti, kad tai yra atskiras pasaulis ir jame galioja kitos taisyklės”.
– Kaip atsirado grafitis?
Kajus: Pirmykštis grafitis – žmogus sutrynė uogas rankoje ir paliko savo delno antspaudą. Nuo seno buvo toks instinktas pažymėti savąją tapatybę pasaulyje, įtvirtinti egzistenciją. O tikrasis judėjimas prasidėjo Niujorke prieš 40-50 metų. Viskas prasidėjo nuo traukinių. Vienas iš pradininkų, kuris pradėjo rašyti savo tagą visame mieste, buvo „Taki 183“, jis dirbo paštininku ir išnešiodamas laiškus sugalvojo su paprasčiausiu pieštuku visur užrašinėti tagą. Kartą jis perlipo zoologijos sodo tvorą ir jį užrašė ant dramblio. Takį gaudė policija ir nuo pat pradžių tai buvo siejama su nusikalstamumu, vandalizmu.
Kamilė: Bet tai buvo viso grafičio judėjimo pradžia. Vieno žmogaus mintis užrašyti savo vardą, palikti palikimą miesto sienose užvaldė visą pasaulį.
„Pats didžiausias iššūkis, tačiau ir pats didžiausias malonumas yra piešti ant traukinių. Kartais ateini ir traukinys tiesiog stovi, tačiau kartais reikia penkias valandas sėdėti, kad sužinotum, kada apsauginis išeis.“
– Kiek metų piešiate?
Kamilė: Aš piešiu šešerius metus.
Kajus: O aš ketverius. Kai sesė pradėjo tai daryti, ilgai netruko, kol susidomėjau ir aš.
– Prieš tai minėjote, jog viskas prasidėjo nuo traukinių. Gal galite paaiškinti?
Kajus: Traukiniai galėtų būti netgi atskira grafičio šaka – ant traukinių piešia pažengusieji. Pats didžiausias iššūkis, tačiau ir pats didžiausias malonumas yra piešti ant traukinių. Kartais ateini ir traukinys tiesiog stovi, tačiau kartais reikia penkias valandas sėdėti, kad sužinotum, kada apsauginis išeis. Piešimas ant traukinių yra „kitas lygis“.
Kamilė: Seniau sistema buvo kitokia, dabar tai yra žymiai sunkiau, nes traukiniai labai apsaugoti. Pas mus ši grafičio kryptis nėra labai išvystyta, tačiau viena garsi Lietuvos grupuotė būtent tai ir darė – piešė ant traukinių ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje ir pasaulyje. Jie taip pat praleido daug laiko Anglijoje, kur sukūrė visai atskirą piešimo šaką, kuri padarė įtaką visos Anglijos grafičio scenai.
„Tavo grafičių stilius atspindi, kaip tu mąstai. Kiekviena linija gali atskleisti ne tik techniką, bet ir tai, kas slypi galvoje“
– Ar piešiantys grafičius buriasi į bendruomenę?
Kajus: Pradėjus piešti, nepastebimai plečiasi bendraminčių ratas, juos sutinki visiškai atsitiktinai. Pavyzdžiui, lipdamas ant aukšto pastato stogo vidury nakties. Dažniausiai grafičius piešia tie žmonės, kurie neturi nieko – susidūrę su problemomis šeimoje, neturintys pinigų, gyvenimo sužaloti žmonės.
Kamilė: Pasitaiko ir vaikų iš turtingų šeimų – sunku suskirstyti visus į vieną kategoriją. Visus piešiančius, nepaisant jų finansinės padėties, pavadinčiau maištininkais.
Kajus: Yra žmonių, kurie užsiima tuo 15-20 metų, turėdami šeimas ir solidžius darbus. Su kiekvienais piešimo metais viskas keičiasi, pradėjęs piešti matai tai vienaip, tačiau su laikui bėgant supranti, kad tai ne tik menas – tai tam tikra filosofija, saviraiška, maištas.
Kamilė: Grafitis vertinamas neigiamai ir dažnai siejama su nusikalstama veikla, vandalizmu. Bet manau, kad ir taip aišku, jog užsiimdamas grafičio menu esi kitokio požiūrio, plauki prieš srovę.
– Ar pradėję piešti iš karto buvote priimti į bendruomenę?
Kajus: Pradėjęs piešti dar nesupranti tos pasaulėžiūros. Užtrunka laiko ir įvaldyti techniką. Pradžioje nieko nemoki, tada esi vadinamas „pradinuku“. Turi įrodyti esąs kažko vertas, kad būtum priimtas į pogrindžio pasaulį. Negalima to suvaidinti ar kopijuoti iš interneto, žmogus, kuris užsiima tuo daugiau nei dešimtį metų, iškart supras, jog tiesiog kopijuoji ir nieko nesupranti apie grafitį.
Kamilė: Šio meno esmė – atrasti originalų stilių kaip pasakyti savo vardą. Tavo grafičių stilius atspindi, kaip tu mąstai. Kiekviena linija gali atskleisti ne tik techniką, bet ir tai, kas slypi galvoje. Jeigu sugebi freestailinti (piešti ekspromtu), tu jau susikūrei savo braižą, išsilaisvinai.
Kajus: Tagas (vardas) yra pats svarbiausias grafičio elementas, nes jis seka tave visos „karjeros“ metu. Viskas nuo tago ir prasidėjo, tai ir yra grafičio tikslas – užrašyti savo vardą kuo daugiau vietų.
Kamilė: Netgi gatvėse vyrauja hierarchinė struktūra. Vis dėlto, nors ir atsiranda tarpusavio nesutarimų, šis judėjimas vienija visus, visi kartu mes kovojame prieš sistemą, norime pasižymėti po saule.
– Kodėl patys pradėjote piešti grafitį?
Kamilė: Man buvo įdomu, jog galėjau kažką palikti viešoje erdvėje, išreikšti save ir stebėti, kaip tai vertina žmonės. Aš pradėjau nuo to, jog palikdavau kokią nors mintį ant suoliuko, kad ją kažkas perskaitytų. Niekas nežino, kad tai parašydavau aš, tačiau visi, kas atsisėsdavo ant to suoliuko, perskaitydavo.
Kajus: Aš pradėjau nuo sesers, mačiau kaip ji tai daro ir mane tai patraukė. Tačiau dabar, kai viskas taip lengvai pasiekiama, grafičio kultūra banalėja.
– Kaip manote, kokia grafičio ateitis Lietuvoje?
Kajus: Dabar Lietuvoje nebeliko aktyvių piešėjų. Visi staigiai užsiveda, tačiau taip pat staigiai jiems ir pabosta – nėra tęstinumo. Anksčiau viskas buvo kitaip. Kas keisčiausia, kad ant Lietuvos grafičio scenos daugiausia lipa seni vilkai, kurie tai daro vos ne nuo šio gatvės meno atsiradimo Lietuvoje. Jaunimui tai nebeįdomu.
„Jeigu tai ir taptų legalu, kažkas vis tiek imtų diktuoti sąlygas, kurti standartus. Grafitis prarastų savo esminį elementą – laisvę.“
– Ar teko piešti legaliose grafičio vietose?
Kamilė: Nemėgstu piešti legaliose piešimo vietose, nes ten grafitis praranda savo vertę. Sluoksnis po sluoksnio piešiami nauji piešiniai. Koks menininkas norėtų, kad jo kūrinys išvystų dienos šviesą kelioms dienoms ir tuoj pat būtų uždengtas kito menininko darbu? Be to, Lietuvoje nėra paklausos legaliam piešimui, iš to neišgyvensi. O legalių vietų yra tik kelios. Tačiau jeigu tai ir taptų legalu, kažkas vis tiek imtų diktuoti sąlygas, kurti standartus. Grafitis prarastų savo esminį elementą – laisvę.
Kajus: Manau, kad didžiausią vertę turi nelegaliai piešti piešiniai. Dažniausiai tai darydamas žmogus turi skubėti ir tada pasirodo tikrieji jo gabumai. Linija turi būti greita, bet tvirta. Negana to, jog greitai reikia nupiešti, tenka dar ir dairytis per petį ir visada būti baimėje. Nors visa tai daroma paskubomis, turi likti užtikrintas.
Kamilė: Man yra tekę lipti ir į aukštus pastatus, ir į traukinius, troleibusus, po žeme – tai ir yra vis to žavesys. Tada grafitis perauga į savęs ir savo baimių peržengimą, išsilaisvinimą iš rėmų.
Kajus: Yra buvę ir pavojingų situacijų. Man labiausiai įsiminė, kai vos nenukritau iš ketvirto aukšto. Tada mane išgelbėjo draugo ranka, todėl ir geriausia ekstremaliose situacijose piešti dviese. Tai lyg neįprastas ir nekasdieniškas susitikimas su draugais.
– Ar dažnai tenka nusižengti įstatymams?
Kamilė: Visi, kurie tuo užsiima, yra kūrybingi ir išradingi žmonės. Paprastas kvailelis nėra toks sumanus, kad kiekvieną kartą sugalvotų kaip apeiti sistemą ir rekonstruoti ją savo naudai. Esu mačiusi, kaip žmonės, apsivilkę kostiumus, traukinių stotyje apsaugos darbuotojui demonstruoja tuščius lapus ir sugeba įrodyti, jog išpiešti traukinį – jų kursinis darbas ir jie turi leidimą.
– Kaip Jūs renkatės piešimo vietą?
Kamilė: Pradedančiuosius ir patyrusius skiria jų pasirinkimo vietos piešimui. Patyręs piešėjas visada norės piešti labiau matomoje ir neprieinamoje vietoje.
Kajus: Mes sėmėmės žinių iš tų, kurie sėmėsi iš pirmųjų Lietuvos grafitiorų, esame paskutinės gyvuojančios grafičio kartos atstovai (juokiasi). Jauniausieji taip pat yra mums žinomi. Pradėjęs piešti, atkreipi dėmesį į kiekvieną naują piešinėlį mieste, todėl naujokai nelieka nepastebėti.
– Kuo skiriasi grafitis nuo street art (gatvės meno)?
Kajus: Visuomenė pripažįsta street artą, tai dažniausiai būna gražūs piešiniai ar charakteriai, tačiau ne žodžiai. Tačiau grafičio esmė yra tagas.
Kamilė: Grafitis galėtų sutilpti į street arto sąvoką kaip atšaka. Tačiau tarp jų yra trintis, jei vienas su kitu konfliktuoja, jie nėra tapatūs. Pagrindinis skirtumas tas, jog grafitis nėra ir niekada nebus legalus, o gatvės menas vis labiau ir labiau pripažįstamas visuomenėje.
Kajus: Tačiau tai, kad grafitis nėra legalus ir ten vyrauja žodžiai, nereiškia, kad tam reikia mažiau meninių įgūdžių.
Kamilė: Žvelgiant iš menininko perspektyvos, street art yra banalus, liaudies lygio, „surepetuotas“ menas. Dažniausiai paremtas klišėmis, šių dienų kičas. O grafitis dar vis išlaiko savo vertę, po šešerių metų aš galiu vertinti visai iš kitos perspektyvos. Tiek individuali kūryba, tiek filosofijos studijos padėjo man suprasti tikrąją vertę. Viskas prasidėjo nuo noro maištauti, bet peraugo į gyvenimo būdą.