– Kokia pagrindine taisykle turi vadovautis politikas, norintis vystyti sėkmingą komunikaciją socialiniuose tinkluose?

Visų pirma, komunikacija turi būti vykdoma nuolat, o ne tik prieš rinkimus. Dabar matome laikotarpį, kada politikai suskumba viešinti save, bando pritraukti naujus ir mobilizuoti esamus sekėjus. Tai atspindi patį klaidingiausią požiūrį į socialinius tinklus. Neužtenka susikurti profilio, įkelti porą nuotraukų, pasikviesti kelis draugus, įdėti rinkiminių plakatų, paviešinti numerį rinkiminiame sąraše. Tai žingsnis ne į sėkmę, o nesėkmę.

Socialiniai tinklai yra kur kas sudėtingesnis dalykas, nei galvojama. Darbas juose turi būti intensyvus, atliepiantis auditorijos vertybes, nuostatas, lūkesčius ir vykdomas nuolat. Jei to politikas negali padaryti, geriau profilio išvis neturėti. Komunikacija bus sėkminga tik investuojant daug laiko, darbo ir pastangų. Yra politikų, kurie nenaudoja šios medijos dėl suprantamų priežasčių – jų auditorija nesinaudoja socialiniais tinklais. Jeigu politikas dirba su auditorija kitais kanalais, kurtis socialinių tinklų neverta.

– Ar socialiniams tinklams išnaudojamas laikas negalėtų būti skiriamas darbams?

Tiesa, taip gali pasirodyti. Vis dėlto, darbas ir komunikacija yra neatsiejami dalykai. Politika jau kuris laikas yra vadinama komunikaciniu žaidimu. Svarbu ne tik tai, kokie įstatymai ar sprendimai priimami, bet ir kaip tai pristatoma visuomenei. Politika yra susitarimų menas. Susitarimai turi būti pasiekiami ne tik politikams, bet ir visuomenei, kuri turi žinoti kaip viskas veikia ir yra vykdoma. Tokia komunikacija socialiniuose tinkluose yra sveikintina.

– Kas turi tvarkyti politiko „Facebook“ profilį? Pats politikas ar komunikacijos specialistas?

Abu variantai yra įmanomi. Jeigu politikas užima svarbias pareigas (prezidento, premjero ir pan.), natūralu, kad neturės laiko užsiimti komunikacija socialiniuose tinkluose, ir tai darys jo komanda. Tai įprasta visame pasaulyje. Kitu atveju šį darbą geriau atlikti pačiam. Sekėjai pastebi, kada bendrauja su pačiu politiku. Toks ryšys yra artimesnis. Viena iš socialinių tinklų ypatybių – kurti betarpišką ryšį, naikinti atstumą tarp skirtingų socialinių grupių.

Kita vertus, komunikuoti socialiniuose tinkluose yra reikalingi tam tikri komunikaciniai gebėjimai. Jeigu politikas yra savo srities profesionalas ir puikiai atlieka darbą, bet jam nesiseka patraukliai to pristatyti visuomenei, tada geriau, jei padeda komanda. Svarbiausia įvertinti save – ar turėsiu laiko ir gebėjimų tinkamai komunikuoti socialiniuose tinkluose.

– Ar vienkryptė komunikacija yra tinkama socialiniuose tinkluose?

Tai nėra geriausias dalykas, nes sekėjai nori bendrauti ir gauti atsaką. To nebuvimas skatina nusivylimą ir atitolimą nuo politiko. Noriu akcentuoti, kad komunikacija socialiniuose tinkluose yra laiko, energijos ir įdirbio reikalaujantis dalykas. Jeigu politikas įsitraukia, reikia daryti viską, kad profilis būtų gyvas, komunikacija dvipusė, o sekėjai gautų atsakymus.

– Šalies prezidentės „Facebook“ profilis turi daugiausiai sekėjų, nors vykdo vienkryptę komunikaciją. Gal tokia komunikacija irgi naudinga?

Natūralu, kad šalies vadovas turi daugiausiai sekėjų. Jeigu politikai užima aukščiausias pareigas, tai rodo, kad už juos balsavo daugiausiai rinkėjų – jie turės geresnes statines pozicijas, žmonių pasitikėjimą. Tačiau dažnai vienkryptė komunikacija rodo, kad sekėjai yra tik formalus skaičius, intensyviai nesekantis profilio naujienų.

Kita vertus, prezidentės profilis sulaukia daug komentarų, užklausų, pastebėjimų. Į visus juos atsakyti nėra laiko. Komanda stengiasi tik tinkamai atspindėti, ką prezidentė veikė, su kuo kalbėjo, kur dalyvavo. Nebėra galimybių palaikyti normalią organišką komunikaciją.

– „Naudoja, bet neišnaudoja“, – tokia išvada padaryta apie politikus socialiniuose tinkluose 2011 metais Savivaldybių tarybų rinkimų metu. Ar situacija pagerėjo?

Situacija yra labai pagerėjusi. Prieš penkerius metus politikų nebuvo socialiniuose tinkluose arba jų anketos buvo pusiau mirusios. Dabar yra kur kas mažiau neprižiūrimų profilių. Politikai įsisavino poreikį būti socialiniuose tinkluose, nes tai dar vienas kanalas išsakyti savo poziciją, pristatyti sprendimus, skleisti vertybes ir pan. Taip pat pradeda suprasti, kad gera komunikacija kainuoja daug laiko ir energijos, tad tenka priimti šio žaidimo taisykles.

– Tų pačių rinkimų metu politikai skleidė tik pozityvią komunikaciją, šiandien jau galima pastebėti konkurentų kritikavimą. Ar negatyvi komunikacija gali pasiteisinti?

Negatyvi politinė komunikacija ypač ryški vykstančiuose JAV prezidento rinkimuose. Galima pastebėti, kad abu kandidatai – Donaldas Trumpas ir Hillary Clinton – daugiau pinigų išleidžia priešininko trūkumų ryškinimui nei savo privalumų skelbimui. Lietuvoje vyrauja pozityvi komunikacija, nors pastaruoju metu negatyvios komunikacijos padaugėjo. Politikai aptarinėja, ironizuoja, iškelia į viešumą konkurentų klaidas ir minusus. Ši demonizacija yra vienas iš instrumentų, kuris gali būti ir efektyvus, ir sukelti atvirkštinę reakciją.

Svarbus klausimas, kiek toli ši negatyvi politinė reklama gali eiti. Jeigu konkurentų kritikavimas vyksta iki tam tikrų ribų, tai pakankamai efektyvu. Bet kai peržengiamos ribos, susijusios su visuomenėje galiojančiomis normomis, vertybėmis, tradicijomis, negatyvi politinė reklama smogia siuntėjui.

Geras pavyzdys – tiesioginiai merų rinkimai. Kai konservatoriai pajuto, kad iš rankų slysta Kauno miesto mero postas, jie paleido daug negatyvios reklamos apie Visvoldą Matijošaitį. Mano nuomone, reklama peržengė tam tikras etikos ribas. Kauniečiai buvo bauginami, jeigu išrinks šį žmogų – bus ne patriotai, atiduos miestą oligarchui. Negalima tiksliai pasakyti kiek suveikė demonizacijos atvirkštinė reakcija, bet kauniečiai išsirinko V. Matijošaitį.

Be to, Lietuva yra maža – „švogerių kraštas“ – nežinai kada teks su priešininku kartu dirbti. Tai stabdo negatyvią reklamą ir politikai renkasi konkuruoti tradiciniais politinės komunikacijos metodais.

– Politikas „Facebook‘e“ turi būti „žmogiškas“ ir šiltas ar dalykiškas?

Feisbukas yra terpė, kurioje ilgą ir sudėtingą įrašą žmogus skaito prakaituodamas. Jeigu politikas sekėjus kasdien užpila tokiais ilgais ir dalykiškais įrašais, tai savo profilį tik silpnina ir ilgainiui žmogus jo įrašus tik perbrauks pele. Dauguma Lietuvos politikų pasiduoda vilionei kalbėti egocentriškai apie atliktus darbus. Jie kelia dalykiškas nuotraukas, darbų ataskaitas, kur buvo, su kuo susitiko. Nors komunikacija intensyvi ir dvipusė, o įrašai parašyti ne kanceliarine kalba, jie vis tiek verčia žmones žiovauti, nes susiję tik su politiko kuruojamais viešojo gyvenimo sektoriais.

Rekomenduočiau politikams profilyje atskleisti paprastą žmogišką veidą, veikti pagal internetinės komunikacijos taisykles – apie save kalbėti kaip apie asmenį, o ne politiką, nevengti pajuokauti, dėti patrauklią informaciją, atspindinčią politines vertybes (dešinioji ar kairioji ideologija), kuriomis pats vadovaujasi. Taip suburs sekėjus, kuriems tos vertybės artimos.

Sėkmingas profilis tas, kuriame aktyviai diskutuojama, yra nuotraukų su šeima ir draugais, dar geriau – asmenukių. Asmenukė iš NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje geriau nei oficiali nuotrauka iš to paties susitikimo prie posėdžių salės durų. Gerai sukurti tarpinį variantą – dalykišką informaciją papildančios akimirkos iš asmeninio gyvenimo.

– Neretai politikai tampa pašaipų objektais dėl paskelbto turinio internete. Kaip jie galėtų to išvengti?

Yra politikų, iš kurių dažnai šaipomasi. Neretai to priežastis – internetinės komunikacijos taisyklių ignoravimas. Naujausias pavyzdys – socialdemokratų greitas bandymas padaryti flashmobą ir sudainuoti partijos himną tapo feisbuko pašaipų objektu. To išvengti galima laikantis internetinės komunikacijos taisyklių – gebėti priimti kritiką, kurios labai daug, jokiu būdu netrinti netinkamų komentarų, o atsakyti su ironija, tolerancija. Grotažymės ir internetiniai simboliai taip reikšminga internetinės komunikacijos dalis.

– Kaip manote, ar nepaskatina politikų „trolinimas“ internete jaunimo balsuoti už juokingus politikus, nes tai atrodo juokinga?

Sunku pasakyti, ar taip gali būti. Nors yra viena prielaida, kad „Dviračio žinios“ išgarsino Viktorą Uspaskichą kaip politiką. Prieš kurį laiko jie buvo sukūrę personažą „agurkichą“, kuris parodijavo šį kylantį politiką. Žmonėms jis pasirodė linksmas, todėl už jį balsavo. Tikiuosi, kad šiandien Lietuvos elektoratas yra pažangesnis ir balsuoja vadovaudamiesi vertybėmis.

– Dar kalbant apie jaunimą. Kaip politikas socialiniuose tinkluose turėtų jį pritraukti?

Nesvarbu, kokią auditoriją norima pritraukti, politikas turi atsisakyti minties, kad siekia ką nors pritraukti. Jis turi vykdyti nenuobodžią komunikaciją, kuri yra pačiam įdomi, „žmogiška“ ir atspindi vertybes, kuriomis pats tiki. Pavyzdžiui, žurnalistas Andrius Tapinas turi daug sekėjų, nes kuria turinį, kuris yra įdomus, patrauklus ir aktyvus, o ne bando kaip nors pritraukti sekėjus. Taip pat yra su politikais, jei kurs įdomų turinį, seks tie, kurių lūkesčius atlieps.

– Kaip vertinate politikų bandymus pritraukti jaunimą, į rinkiminę komunikaciją įtraukiant jaunimui įdomius žmones?

Dažnai tai yra suvaidinta pagal parašytą scenarijų, apgalvota ką pasikviesti, tai nėra natūralu ir organiška ir susilaukia dviprasmiškų vertinimų, kas gali neigiamai atsiliepti rinkimuose. Aš laikausi nuomonės, kad nesuplanuoti susitikimai ir pokalbiai yra sėkmingesni.

– Ar politikai turi reaguoti į aktualijas?

Tai priklauso nuo įvykio. Įvykus nelaimei, teroristiniam išpuoliui, natūralu, kad visuomenės nuomonės lyderiai į tai reaguoja. Tai visai priimtinas ir bendražmogiškas dalykas. Tačiau dažnai politikų pasisakymai atrodo pritempti. Naujausias pavyzdys – olimpiada. Netgi buvo juokaujama, kad sportininkui užėmus prizinę vietą, prasideda politikų varžymaisis, kuris pirmas pasveikins.

Panašus atvejis – abiturientų sveikinimas. Atrodo, politikams privalu pasveikinti abiturientus, paspausti rankas visiems šimtukininkams. Jeigu politikams aktualijos rūpi tik tiek, kiek laikų gali atnešti feisbuke, tai nereikalinga ir atrodo dirbtina, o žmonės tai pastebi.

– O ar gerai politikui prašytis į draugus?

Kviečiamieji supranta, kad politikui jie reikalingi tik kaip auditorija, kurios turi būti kuo daugiau. Šis nenuoširdumas smogia antru galu – žmones tai piktina. Bet negalima politikų kaltinti. Rinkiminis laikotarpis yra žiurkių lenktynės, kada daroma absoliučiai viskas, o auditorijos dėmesį bandoma pritraukti įvairiais būdais. Kuo kvietimas į draugus feisbuke skiriasi nuo politiko skambučio į duris ir lankstinuko įteikimo? Niekuo. Aš siūlyčiau vykdyti ne banalią, o kokybišką ir įdomią komunikaciją. Tada ir sekėjai, ir draugai atsiras patys ir greitai.

Susiję