Redaktorius, filologas, batautojas…

virginijus gasiunas
V. Gasiliūnas: „Redaktorius kartu turi būti ir psichologas. Jeigu prisiėmei tvarkyti grožinį tekstą, turi, net jei ir nelabai patinka, pasakyti kelis neutralius komplimentus. Jei surašysi, kad šitas ir šitas negerai, tada žmogus reaguos neigiamai. Reikia atrasti, kaip prie jo prieiti, o tada lyg tarp kitko pasakyti, kad vieną kitą smulkmenėlę reikėtų pataisyti.” Vido Dulkės nuotr.

Žodžio „batautojas“ Lietuvių kalbos žodyne kol kas nėra. Tai – aukštaičio, nuo Pasvalio kilusio Virginijaus Gasiliūno naujadaras, gimęs visiškai atsitiktinai – grybaujant užtikus miške pūpsantį it grybas batą. Šis žmogus ne tik ieško neįprastose vietose paliktų batų ir radiniais dalijasi specialiai tam sukurtame savo tinklaraštyje, bet ir pamėgo kapstytis po įvairių žmonių atsiminimus. Virginijų Gasiliūną dažnai lydi tokie epitetai: literatūros kritikas, tyrinėtojas, literatūrologas… Radijuje jis krimto ir žurnalisto duonos. Kas ir koks jis iš tikrųjų – Agnės Grinevičiūtės pokalbyje.

Nuo ko prasidėjo Jūsų pažintis su literatūra?

Esu gimęs Raudonpamūšyje. Mano namai, kurių dabar nebėra, buvo statyti dar, kaip sakoma, prie Smetonos. Kaip žinia, tuomet kiekvienas namas turėjo antrą aukštą, kur būdavo spaliai, skrynios su senais drabužiais. Ten mėtydavosi ir nuo anų laikų užsilikusios spaudos, išplėštų puslapių apie kokias nors vištų rūšis gabalai. Esu radęs prieškario žurnalo „Ateitis“ numerį. Tokie iš spalių iškasti be pradžios ir pabaigos leidiniai buvo kitoniška literatūra, kurios nei mokyklos bibliotekoj, nei kitur nerasi. Šitą vis prisimenu, kai rankraštyne kilnoju senus popieriukus. Gal jau tada kas nors užsifiksavo, kai rausiausi po tuos spalius ir ieškojau, ką tokio keisto ar įdomaus juose galima rasti.  Tada buvau dar vaikas. Nors nieko nesupratau, bet vis tiek norėjau perskaityti. Po mokyklos baigimo svarsčiau, kur stoti: į lietuvių kalbą ar miškininkystę. Tik paskutiniu momentu pasirinkau literatūros studijas.

Kokių rašytojų kūryba artimiausia širdžiai?

Dar mokantis paskutinėse klasėse, vis girdėdavau minint Justiną Marcinkevičių. Kaip tik tuo metu buvo išėjęs jo „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“. Tuo laiku šis rašytojas buvo poezijos sinonimas. Tarp supirktų knygų atsitiktinai atradau Vytauto Bložės „Žemės gėles“. Ši knyga mane užkabino. Kai visi šnekėdavo apie Marcinkevičių, aš kalbėdavau apie Bložę. Jo kurį laiką nespausdino, o paskui išleido rinktinę „Laužavietė“. Susirinkau kiek įmanoma daugiau šio poeto knygelių.

Kadangi esu filologas, žodžiai „mėgstama literatūra” nelabai ir tinka. Privalau skaityti praktiškai viską, kad galėčiau vadintis filologu ir orientuotis literatūriniame gyvenime. Skaitau netgi tai, kas nepatinka, kad žinočiau, jog yra ir tokia literatūra. Dabar mano mėgstamiausios knygos yra atsiminimai. Matyt, ateina toks laikas, kada grožinė literatūra pradeda nebe taip dominti, o žmonių gyvenimai tampa savotiškai įdomesni už fikciją. Ima traukti prisiminimai, nors suvokiu, kad jie yra mūsų atminties kūriniai, pasakantys daugiau ne tiek apie įvykius, kiek apie žmogų. Man įdomiausios smulkmenos, detalės.

Ką įdomaus esate atkapstęs?

Papasakosiu paskutinį atkapstymą. Iškėliau hipotezę, kurios dar niekas nepaneigė, kad vis dėlto Maironis buvo pirmojo po spaudos atgavimo leisto savaitraščio „Lietuvių laikraštis“ literatūrinės dalies redaktorius. Tuo metu jis Petrapilio dvasinėje akademijoje ėjo oficialias pareigas, o redakcijos vardu atsakinėdavo pradedantiems poetams. Vienuose atsiminimuose radau, kad Adomas Dambrauskas-Jakštas esą diskutavęs su Maironiu, ar galima dėl tikslaus ritmo kai kurias galūnes paversti pasvalietiškomis ir užrašyti ne, tarkime, namas, o nams. Jakštas sakė, kad tai pateisinama, o Maironis teigė, kad jokių trumpinimų negali būti. Jeigu kas nors, aptikęs tai, pradėtų skaityti Maironio raštus, paklaustų: kurgi tie tekstai, kur Maironis visa tai įrodinėjo? Jų nėra. Tad pradėjau kapstytis. Pasirodo, Jakštas parašė straipsnelį ir diskutavo su Redakcija, o Redakcija jam atsakydavo. Šitaip suvedžiau, kad už parašo Redakcija slypi tiesiog Maironis. Tai buvo netikėtas atradimas. Dažniausiai užsikabinu už kokios smulkmenos. Jeigu turėčiau penkerius metus studijuoti vieną tekstą, visąlaik apie jį galvoti ir parašyti daktaro disertaciją, turbūt nepajėgčiau. Nusibostų ir taptų nebeįdomu. Juk per tiek laiko tą kūrinį galima išmokti atmintinai.

Kaip pasirenkate kūrinius literatūriniams tyrinėjimams?

Dabar praktiškai nieko nebetyrinėju. Man nereikia dirbti tokio darbo, nes esu Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyno vedėjas. Turiu tvarkyti rankraščius, o metų gale nereikia pateikti ataskaitos, kad parašiau tiek ir tiek straipsnių, tiek ir tiek recenzijų. Domėjimasis literatūra ir jos gyvenimu man tik pomėgis. Dėl to dar maloniau. Kai literatūrą turi skaityti iš pareigos, ji gali ir apkarsti. Menu maloniausia mėgautis nesuinteresuotam, negalvojant, kad reikės parašyti recenziją. Kai skaitau tik sau, tada ir patiriu malonumą. Manau, literatūra ir menas pirmiausia turi teikti būtent šį pojūtį.

Esu smalsus žmogus, besidomintis kultūra, nors mano profesija – redaktorius. Baigęs universitetą, atėjau dirbti į „Vagos“ leidyklą. Teko dirbti ir „Baltų lankų“ leidykloje. Esu vienas iš kelių enciklopedijų redaktorių. Sakoma, kad galėtum autoriui ką nors protingo patarti, o ne tik kablelius sudėlioti, turi šį tą išmanyti. Kartą man pasiūlė paredaguoti fotografijų albumo įžanginį straipsnį. Užsikabinau. Išsiaiškinau, kas buvo Janas Bulhakas. Vėliau aptikau, kad jis yra parašęs įdomius atsiminimus apie savo vaikystę dabartinėje Baltarusijoje. Redaguodamas užčiumpu kokį nors siūlo galą ir savo malonumui pradedu jį vynioti.

Šiek tiek užsiminėte apie redaktoriaus darbą. Koks jis iš tikrųjų?

Redaktorius tol geras, kol abejoja ir viską tikrina. Tarkime, gaunu paredaguoti habilituoto daktaro straipsnį. Jame yra keturios citatos iš keturių skirtingų knygų. Tikriausiai neisite tam habilituotam daktarui iš paskos ir netikrinsite jų? Jeigu vis dėlto patikrintumėte, mažiausiai kas antroje rastumėte netikslumų. Tada reikia patikslinti šias citatas, nes citavimas turi būti tikslus. Citatų tikrinimas vienas smagiausių dalykų. Mokslininkai – irgi kūrėjai (šypsosi).

Žmonės įsivaizduoja, kad redaktorius tiktai taiso rašybos, skyrybos, kalbos kultūros klaidas. Yra daug įdomiau. Pavyzdžiui, skaitau sakinį ir niekaip nesuprantu, ką žmogus nori pasakyti. Nors žodžiai taisyklingi. Tada sakau: „Nieko nesupratau. Matyt, tik jūs vienas tesupratote.“ Jeigu žmogus bando paaiškinti, ką  turėjo omenyje, tada kartu formuluojame tokį sakinį, kad ir aš suprasčiau. Kiti į mano pastabą atkerta, kad viskas gerai. Vis dėlto už tekstą atsako autorius.

Be to, redaktorius kartu turi būti ir psichologas. Jeigu prisiėmei tvarkyti grožinį tekstą, turi, net jei ir nelabai patinka, pasakyti kelis neutralius komplimentus. Jei surašysi, kad šitas ir šitas negerai, tada žmogus reaguos neigiamai. Reikia atrasti, kaip prie jo prieiti, o tada lyg tarp kitko pasakyti, kad vieną kitą smulkmenėlę reikėtų pataisyti. Nors kartais nemanau, kad tai smulkmenėlė, bet visada taip įvardiju taisytinus dalykus. Viskas priklauso nuo takto. Jeigu nespaudi žmogaus, gali pasiekti viską, ką nori. Tiktai Jono Meko niekaip nepavyko įtikinti, kad tarptautinis žodis reminiscencija rašytinas su c, o ne su s.

Papasakokite savo patirtį radijo laidose, skirtose literatūrai.

Radijuje dirbau nuo 2004 m. iki 2008 m. Tai buvo metas, kai privalėjau laikytis geležinio grafiko. Redaguodamas knygas, į klausimą, kada baigsiu, atsakau šiandien arba rytoj. Dažniausiai būna rytoj (šypsosi).

Radijo laidas reikia parengti laiku. Mano vesti „Literatūros akiračiai“ į eterį išeidavo sekmadienį penktą vakare. Penktadienį trečią valandą turėdavau prisistatyti į radiją su galutine medžiaga. Po sekmadieninės laidos atsipūsdavau, o pirmadienį vėl galvodavau, ką pakalbinti kitam kartui. Vasarai prasidėjus, renginių sumažėja, o rašytojai išdumia į kaimus. Vilniuje mažai kas pasilieka. Tad kur man rasti pašnekovų? Tuomet, kai vykdavo kokia nors mugė, pasidarydavau trigubai daugiau. Kaip nors apžaisdavau ir į eterį paleisdavau anksčiau įrašytą pokalbį.

Savotiškai įdomu buvo vesti laidą, kuri vadinosi „Atodangos“. Ją vedėme dviese, tad reikėdavo paruošti kas antrą savaitę. Labai greitai ateidavo ta antroji savaitė, kurios vidury reikėdavo pristatyti laidą, o penktadienį jau laukdavo minėti „Literatūros akiračiai“.

Kaip pavykdavo neišsisemti?

Darbas radijuje man buvo antraeilės pareigos. Kol pačiam buvo įdomu, kol tai netapo darbu vien dėl to, kad moka, tol dirbau. Paskui pajutau, kad ėmiau dirbti iš pareigos. Tai man tapo nebeįdomu. Jaučiausi taip, tarsi atlikčiau lažą. Vieną pavasarį supratau, kad viskas: baigiu šį sezoną, ir gana.

Dabar, praėjus šiek tiek laiko, kartais pasiklausau savo laidelių ir pagalvoju, kad visai smagiai jų galima klausytis. Kita vertus, darbo pradžioje turbūt kiekvienas pajunta alergiją savo balsui. Paskui praeina tam tikras laiko tarpas, ir numoji į tai ranka. Yra tekę ir tiesioginiame eteryje vesti viktoriną. Tai irgi buvo savotiškas potyris.

Internete teko aptikti Jūsų tinklaraštį. Gal dar turite kokios nors veiklos?

Kartkartėm batauju (šypsosi). Visi žino, ką reiškia grybauti, uogauti, o aš, vienąkart grybaudamas, vidury miško pamačiau batą. Man atrodo, jis ten gulėjo ketvertą ar penketą metų. Jau po truputį jį samanėlės valgė, gožė. Kadangi visuomet su savim tampaus „muilinę“, nufotografavau jį ir įdėjau į kitą savo tinklaraštį (batautojas.blogspot.com). Tuo užkrečiau tokį Mindaugą, kuris gyvena ir dirba Amerikoje. Jis atsiuntė jau trečią savo, kaip batautojo, radinį.

Tinklaraštį virginijusg.blogspot.com pradėjau rašyti 2009 m. Jame daugiau kaip 300 įrašų. Man yra siūlę juos atrinkti ir sudėti į knygą. Bet ne toks mano tikslas. Geriau dar ką nors įdomaus atkapstysiu. Jeigu pačiam nebūtų įdomu, tinklaraščio nerašyčiau. Kartais net dvi savaites nieko neparašau, nes neužtinku ko nors įdomaus.

Kalbamės Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kuris anuomet buvo Vileišių šeimos namai. Ar jaučiate šios šeimos dvasią, kad ir po šimto metų?

Jaučiu, nors sunku tai apsakyti. Vaikščioju tuo pačiu parketu, kuriuo vaikščiojo ir Vileišiai. Mano kabinetas yra ten, kur po pobūvių rinkdavosi moterys, su Alina Mosčinskaite-Vileišiene priešaky. Kitaip tariant, vyrai pradėdavo dūmyti, o moterys kavutės gerti išeidavo į šį nedidelį kambarėlį. Puota vykdavo didžiojoje salėje.

Vestibiulyje kabo ir garsusis sietynas. Petras Vileišis turėjo metalo dirbtuves. Matyt, buvo geras viršininkas, nes penkiasdešimto jubiliejaus proga dirbtuvių meistrai nukalė ir jam padovanojo tą sietyną.

Esate Gyvosios poezijos serijojoje išleisto Antano Baranausko Anykščių šilelio redaktorius. Kodėl ėmėtės šios veiklos? Kaip vyko garso įrašymo procesas?

Tai darbo radijuje tęsinys, nes nebijau dirbti su technika ir turiu gerą prietaisą, kuriuo galiu įrašyti, kad garso kokybė išliktų aukšta. „Anykščių šilelis“, skaitomas anykštėniškai prof. Skirmanto Valento, įrašytas Lietuvos rašytojų sąjungos bibliotekoje, užlindus už knygų. Jos sukuria balsui palankią akustiką, nes sugeria aidus, o balsas skamba natūraliai.

Nors tekstą mokėjo atmintinai, tačiau iš pradžių nusprendė į jį žiūrėti. Viską perskaitė taisyklingai, tačiau be gyvybės. Sakau: „Padėk tą tekstą ir deklamuok atmintinai. Man. Suklysi, tai suklysi, nieko baisaus.“ Ir tas variantas išėjo geriausiai.

Iš šios serijos yra ne tik „Anykščių šilelis“, bet ir Vlado Braziūno eilėraščių rinktinė  „Vakar yra rytoj“ su dviem kompaktinėmis plokštelėmis, ir dar kelios knygos.

Koks dabar Jūsų ryšys su gimtine Pasvaliu, gimtąja aukštaičių tarme?

Ryšys su tarme pats tikriausias. Grįždamas į tėviškę, iš autobuso trumpam išlipu Pasvaly, kur iš karto mano radijo rankenėlė pagauna kitas bangas ir automatiškai „persijungiu“. Su tėvais taip pat bendrauju tarmiškai, o Vilniuje su vieninteliu Vladu Braziūnu kalbamės, kaip patys sakome, žmoniškai. Dabar tėvai gyvena Biržuose, palygint retai ten nuvažiuoju. Jeigu ir nuvykstu, dažniausiai su reikalais. Lankiausi, kai Pasvalyje vyko respublikinis jaunųjų filologų konkursas (balandžio mėnesį – aut. past.).

Dažniau būna atminties kelionės į gimtas vietas. Į jas nukelia kad ir kokia nors smulkmena. Atminty man viskas gyva. Ne visada būtinas tiesioginis kontaktas su žmonėmis, užtenka juos prisiminti.

Šis interviu – iš puikiai apginto žurnalistikos bakalauro studijų programos absolventės Agnės Grinevičiūtės baigiamojo kūrybinio darbo „Žinomi ne tik savame krašte“ (vad. dr. Linara Bartkuvienė).