Giedrė nėra ir nebuvo vegetarė, tad klausimą apie galimą vegetarizmo ir piligrimystės ryšį mintyse išsibraukiu iš savo užrašų. Einant per perėją į kitapus gatvės esančią kavinę, ji prisideda ranką prie krūtinės rodydama nuostabą ir susižavėjimą, kaip gardžiai maistą ruošia restoranas, kuris, deja, kol kas yra tik siurbliuojamas ir dar nepriimantis lankytojų.

Perėjus į kitą Gedimino prospekto pusę ir vėl atsidūrus eilėje užsimenu, kad visai neseniai peržiūrėjau filmą „Kelias“ (ang. „The Way“). Transpersonaline psichologija besiverčianti ir šiuo metu dailės terapijos mokymus būsimosioms gimdyvėms vedanti Giedrė nusijuokia: „Ar patiko? Tuomet viską jau žinai – nebeturėsiu ką pasakoti“. Paprieštarauju. Mat ir skaudžios netekties scena prasidedančiame filme parodoma, kad kiekvienas einantis Šv. Jokūbo keliu neša jei ne savo kryžių, tai išskirtinę istoriją.

Du keliai

Jau daugiau nei tūkstantį metų viso pasaulio piligrimai traukia į Ispanijos šiaurinėje dalyje esantį miestelį Santjago de Kompostelą, kurio katedroje manoma yra saugomi apaštalo Jokūbo palaikai. Kiekvienais metais savo tikslą pasiekia ir specialius raštus, įrodančius, kad buvo nueiti mažiausiai 100 kilometrų, atsiima virš 100 tūkstančių piligrimų.

Šiandien jau antrąjį kavos puodelį prie lūpų kelianti Giedrė pasakoja, kad prieš dvejus metus savo piligriminę kelionę Ispanijoje pradėjo ne dėl matytų filmų ar ten nutinkančių stebuklų aprašymų: „Tai buvo vidinis mano noras. Prieš tai visą prancūziškąjį kelią buvo įveikęs vyras. Jis ir užkrėtė. Labai geras grįžo, – juokiasi moteris. – Mačiau gyvą pavyzdį, koks žmogus grįžta iš Šv. Jokūbo kelio. Nurimęs, susitaikęs su savimi ir su pasauliu, kupinas taikios, šviesios energijos“.

Sakoma, kad viduramžių laikų piligrimų žygiai prasidėdavo jiems perlipus namų slenkstį. Taip savaitė iki išvykimo į tikrąjį kelią treniravosi ir Giedrė su vyru, nešini pilnomis kuprinėmis, palikę nugaroje Pilaitės mikrorajoną ir žvelgdami į Vilniaus arkikatedros pusę. Tada jokios euforijos jausmo bangos nepajutusi moteris pasakoja supratusi, kad piligrimystei ir pastoviam fiziniam krūviui reikėjo ruoštis. Kaip ir senieji piligrimai, šiuo metu Šv. Jokūbo katedrą žmonės pasiekia eidami įvairiais, pramintais ir nepramintais takais, bet į UNESCO kultūrinio žmonijos paveldo sąrašą įtrauktas, 790 kilometrų besidriekiantis ir Pirėnų kalnų pašonėje prasidedantis prancūziškasis kelias (isp. Camino Francés) yra suburiantis daugiausia žmonių.

Pirmąjį kartą piligrimės duonos atsikandusi Giedrė su savo vyru jėgas, pagal kelionei galimą skirti laiką, nutarė išbandyti portugališkajame kelyje (isp. Camino Portugués): „Ieškojome variantų trumpesniam laikui. Dienų nebuvo daug, bet kilometrų buvo – per 11 dienų nuėjome 240 kilometrų. Tai buvo atostogų planas. Kiek galėjome, tiek ėjome. Jeigu būtume ėję visą kelią, būtų buvę sunku palikti darbus, vaikus. Visų pirma, visgi esu mama. Eidama pirmą kartą nejaučiau, kad tas tikslas dėl kurio einu yra toks svarbus, jog viską mesčiau. Nebuvo tokio poreikio. Bet kai kuriems to reikia – Jokūbas (aut. pastaba: omenyje turimas Jokūbas Vilius Tūras į Santjago de Kompostelą ėjęs pusę metų) ėjo ir iš Lietuvos“.

Prisimindama šią vasarą, kurios metu ėjo prancūziškuoju keliu, Giedrė užsimena ir apie kelio pašaukimą: „Pirmasis ėjimas buvo bandymas, o antrasis turėjo konkrečius tikslus ir prasmę, kurią norėjau patyrinėti“.

Giedrė pasakoja nusprendusi su vyru prancūziškąjį kelią įveikti atkarpomis, todėl šią vasarą 300 kilometrų atkarpą pradėjo Leono mieste Prancūzijoje, bet teigia supratusi, kad ėjimas ne nuo pat kelio pradžios turėjo savų niuansų: „Pirmąją dieną jautėmės tokie švieži ir visiškai nepavargę po nueitų dvidešimties kilometrų. Jautėmės nepritapėliai, nes kiti apsistoję alberge (isp. Albergue – specialūs piligrimų nakvynės namai) jau emociškai buvo tapę piligrimais. Praėjusį kartą savo kelią su daugeliu pradėjus Porto jautėme kaip po mažu trina kojas ir visi pamažu išgyvena tuos pačius vargus“, – skirtingas dviejų kelių patirtis lygina Giedrė.

Lyginant portugališkąjį kelią su prancūziškuoju, pirmasis yra jaunas, ramus ir lėtas. Tų tūkstančio metų ir nejauti, nes juo tiesiog niekas nėjo, bet prancūziškajame tai pajauti. Senos bažnytėlės, akmeniniai keliukai, kaimai. Iš pradžių nemaniau, kad tie keliai taip skirsis, bet pajaučiau tai savo kailiu. Kelio jėga yra ir ji labai stipri.

Stebuklai ateina jų nesitikint

Šiek tiek daugiau nei trečdalis pasiekusių Santjago de Kompostelą savanorių dalinamose anketose pažymi, kad ėjo religiniais tikslais. Likusioji dalis kelionę piligrimų keliu apibūdina kaip pusiau religinę – kultūrinę ar tik kultūrinę patirtį. Tačiau šypsodamasi Giedrė taria, kad turi savo nuomonę.

„Yra sakančių, kad atvažiavo pasivaikščioti sportiniais ar turistiniais tikslais. Gal jie ir išeina vedini tokių motyvų, bet kelias duoda savo. Galiausiai, įsigilini į ką nors, nes kelio energija diktuoja tuos vidinius momentus“ ,– pasakoja pati atsakymų kelyje ieškojusi moteris.

Paklausta apie paslaptingąją kelio energiją ir simbolinę reikšmę Giedrė sugrįžta į Lietuvą: „Žmonės klausia: „Koks skirtumas, kur eiti? Susidaryk maršrutą Lietuvoje ir vaikščiok“. Lyginant portugališkąjį kelią su prancūziškuoju, pirmasis yra jaunas, ramus ir lėtas. Tų tūkstančio metų ir nejauti, nes juo tiesiog niekas nėjo, bet prancūziškajame tai pajauti. Senos bažnytėlės, akmeniniai keliukai, kaimai. Iš pradžių nemaniau, kad tie keliai taip skirsis, bet pajaučiau tai savo kailiu. Kelio jėga yra ir ji labai stipri.“

Tuo pačiu prakalbus ir apie katalikybę, Giedrė užsimena apie galimybę, kuri jai buvo pasiūlyta. Po pirmosios piligriminės kelionės Ispanijoje moteris buvo paprašyta aprašyti savo patirtis viename katalikiškame moterų žurnale, bet tada ji to atsisakė; „Jaučiau laiką Šv. Jokūbo kelyje kaip dvasinę ir asmeninę patirtį, kelio šviesą, bet negalėjau pasakyti, kad man apsireiškė Dievas ir mane palaimino. Jaučiuosi tikinti, bet nesu gera katalikė. Man tikėjimas yra daugiau nei katalikybės rėmai. Aš priimu maldą, bet priimu ir mantras. Lygiai taip pat kaip yra „Sveika Marija, yra ir „Om“. Jos yra vienodai geros“.

Tačiau psichologė tvirtina, kad antrosios piligriminės kelionės metu gerokai pagerino savo santykį su katalikybe, bet ir tai buvo laikina. Eidama paskutinius šimtą kilometrų, ji kas vakarą lankėsi mišiose, kurias atsimena kaip šviesias su daug muzikos ir palaimos. „Galbūt tai buvo dėl to, kad jos buvo ispaniškos ir mes nelabai ką tesupratome. Gal jie kalbėjo apie tą pačią kaltę, bet grįžusi į Vilnių tokių mišių neradau ir buvau nusivylusi aplankytomis“, – svarsto moteris.

Giedrė prie savo kapučino puodelio buvo priderinusi ir raguolį su migdolais, bet ar pamirštas apetitas, ar turėjimas bent mintimis sugrįžti į kelią, palieka moters raguolį nepajudintą.

„Kai žmonės sako, kad žavisi tuo, ką nuveikiau, ir prideda tai, kad patys to niekaip nepadarytų, aš jiems turiu vieną atsakymą. Visi, kas eina, nueina. Kelias, kaip gimda vaiką, tarsi stumia į priekį. Kad ir nutrintomis kojomis… Esu girdėjusi sakant, kad kuo labiau nutrintos tavo kojos, tuo daugiau jėgų ir dvasinių emocijų turi. Nors ne tai svarbu. Tikrai sunkiau vaikščioti čia be kuprinės nei ten su kuprine“, – žvilgteldama pro langą priduria Giedrė.

Ėjimo suteikiamos dovanos

Kelyje, kuriame gali būti viską susiplanavęs iki smulkmenų, antai, kiek kilometrų nueisi ar kokiame miestelyje nakvosi tą naktį, kaip ir visur kitur, anot Giedrės, galioja visuotinis dėsnis, kad labiausiai suplanuoti dalykai yra dažniausiai griūvantys ir nenuspėjami: „Svarsčiau kas man gali ir kas negali nutikti. Nusipirkau naujus batus, kuprinę, rūbus, kojines, bet visai nesiruošiau fiziškai. Nebūčiau pagalvojusi, kad kuprinė pradės trinti kryžkaulį ir panaudosiu elastinį bintą. Sakiau, kad man tikrai kojų nenutrins. Būsiu kitokia.“

Bet kitokia Giedrė nebuvo. Pirmąją kelionę ji atsimena kaip fiziškai sunkią. Tokią sunkią, kad net užgožusią kitų piligrimų knarkimą ar bruzdesį, nes naktys piligrimams ne visada yra ramusis paros metas. Piligrimai, dieną tvardę ir neišlaisvinę savo emocijų, dūsaudavo ir dejuodavo.

Fizinis skausmas ir kančia yra neatsiejami nuo piligrimų kelionių dalykai. Giedrė mano, kad jų nereikėtų nuvertinti – pateisinti netinkamu pasiruošimu. Žaizdos neturi būti didelės, kad suteiktų įsižeminimą ir padėtų pažvelgti šiek tiek giliau: „Pirmąjį kartą buvau trypčiojanti vienoje vietoje, bijanti prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Trijų dienų nuovargis stipriai palietė kūną, padėjo suvokti, kad aš turiu kūną ir galiu viską. Daugeliui tai būna pasitikėjimo įpučiantis ženklas. Jei čia atrodo, kad nėra nei noro, nei laiko ieškoti savęs. Ten išsigrynina tikrieji norai – noras eiti savo keliu, nelaukti, neatidėlioti, turėti svajonių, daryti tai, kas tau yra svarbiausia“.

Tačiau keliautoja pripažįsta, kad ir kaip gera prisiminti ir grįžus sapnuoti Šv. Jokūbo kelią, šioje piligriminėje kelionėje suprasti dalykai nėra amžini ir sunku išsaugoti tą sąmoningumą, kuris ateina pabaigus kelią. Fizinis sunkumas pirmajame kelyje Giedrę įkvėpė ruoštis kitai kelionei ir nenustoti eiti. Dabar ėjimas – svarbi jos gyvenimo dalis, padedanti nenutraukti ryšio su kelio energija, gamta ir savimi. Per savaitę moteris stengiasi būti nuėjusi apie 20 kilometrų, nors grįžti į savo Šv. Jokūbo kelyje paliktas pėdas užtenka 5 – 10 minučių ėjimo.

Kur eina Giedrė? Dabar ji eina nežinodama, kur kelias baigsis. Kasdienis ėjimas yra tarsi ėjimas su savimi, kuriam nereikia atsiskyrimo. Tereikia naudotis ta akimirka ir praplėsti ribas. Giedrė pasakoja, bandžiusi į tokius pasivaikščiojimus įtraukti ir drauges, bet jos nesuprato, kur galima eiti. „Grįžęs nebeskirstai gyvenimo – kas gerai, o kas blogai. Juk yra visko ir galima eiti visur“, – paaiškina moteris.

Piligrimo ritmu

Piligrimo diena nėra vien tik ėjimas, bet ji nėra panaši ir į mus įprastą dieną. Prieš šias piligrimines išvykas save kitokia ir didmiesčius pamėgusia keliautoja vadinančiai Giedrei tai dienos be skubėjimo, rūpesčio, pareigos uždirbti pinigus, bet vis tiek su savotiška, bet paprasta rutina.

„Atsikeli 6 valandą ar pusvalandžiu vėliau. Atsikelti 7 valandą jau yra vėlai. 8 valandą uždaro albergus, nes iki vidurdienio turi paruošti kitiems. Išeini 7 valandą. Šįmet buvo labai karšta, todėl išeidavome anksčiau. Jeigu ketini nueiti 25 kilometrus, 13 – 14 valandą jau būni pasiekęs savo tikslą. Ateini, prausiesi, valgai, ilsiesi, turi laisvą vakarą“ ,– piligriminę kasdienybę atsimena moteris.

Giedrė tai vadina „eini ir gyveni“ žemiškajame rojuje, kuris baigiasi vos grįžus į namus ir į realybę.  Bet yra žmonių, kurie tą sugrįžtančią realybę pajaučia daug anksčiau. Moteris pripažįsta girdėjusi, kad grupėmis einantys žmonės pamažu išsiskirsto po atsiradusių nesutarimų, o susitikinėjančios poros netgi nutraukia savo santykius, tačiau nesutinka, kad piligriminė kelionė turi būti individuali: „Galima eiti ir dviese, ir trise ar net keturiolika. Kaip veda kelias, taip ir eini. Pirmąsias tris dienas su vyru ištisai riejomės. Bet kadangi esame šeima, vis tiek ėjome kartu, kad ir skirtingose kelio pusėse, bet vis tiek ne dešimties kilometrų atstumu, kaip atsitinka“.

Kelias, kaip gimda vaiką, tarsi stumia į priekį. Kad ir nutrintomis kojomis… Esu girdėjusi sakant, kad kuo labiau nutrintos tavo kojos, tuo daugiau jėgų ir dvasinių emocijų turi. Nors ne tai svarbu. Tikrai sunkiau vaikščioti čia be kuprinės nei ten su kuprine“, – žvilgteldama pro langą priduria Giedrė.Bet šiomis dienomis kalba apie individualumą Šv. Jokūbo kelyje įgyja ir kitą prasmę – kasmet populiariausias prancūziškas kelias darosi vis komerciškesnis nei kada nors lygi tol buvo. Giedrė neslepia, kad savo patirtį portugališkajame kelyje pavadinusi pirmąja ir todėl nerūdijančia meile, buvo skeptiškai nusiteikusi prieš prancūziškąjį kelią: „Ir pati šiais metais burbėjau. Tiek daug žmonių, bet lyg jie tau trukdytų. Buvau toks pats žmogus. Ir prancūziškojo kelio jėga atpirko visą pamatytą komerciją“.

Kelias, kaip gimda vaiką, tarsi stumia į priekį. Kad ir nutrintomis kojomis… Esu girdėjusi sakant, kad kuo labiau nutrintos tavo kojos, tuo daugiau jėgų ir dvasinių emocijų turi. Nors ne tai svarbu. Tikrai sunkiau vaikščioti čia be kuprinės nei ten su kuprine“, – žvilgteldama pro langą priduria Giedrė.

Pabaigai

Man, pokalbio pradžioje užsiminusiai, kad taip pat norėčiau išbandyti save Šv. Jokūbo kelyje, Giedrė pataria neturėti per daug lūkesčių, nes tai, ko išmoko kelias, gali pasilikti pasąmonėje ir pasirodyti tik po kurio laiko: „Kelias padeda bet kokiu atveju. Kad ir kokios sunkios tos pamokos gali būti pradžioje, finale visi nuėję būna laimingi. Pirmą kartą jaučiau tokią bendrystę su žmonėmis. Labai retai Santjago de Komspoteloje mačiau tokių, kurie atėję nešvytėtų“.

Tai kelias – kuriame gali būti spontaniškas, nieko neturėti ir vis tiek nepasiklysti. Giedrė tikina įsitikinusi, kad jokia idealiai sukrauta manta neužtikrina to, kad ir emocijų lygmenyje būsi toks viskam pasiruošęs. Tiesiog „kelias yra mūsų atspindys kaip gyvename čia. Nebūna nieko labai netikėto, bet jeigu čia kažką darai ne taip – ten tai iš karto pamatai“, – pasakoja keliautoja, pridurdama, kad kelyje sutikti žmonės jai į stebuklą buvo panašūs tuo, kad juose galėjo atpažinti dalelę savęs.

Piligrimai, perėję Šv. Jokūbo kelią, laikosi nuomonės, kad čia pasibaigdamas kelias iš tikrųjų tik prasideda. Negalintys susitaikyti su nusivylimu, kad kelionė baigėsi, kai kurie piligrimystę pratęsia dar 88 kilometrus iki Fisterra iškyšulio, besiribojančio su Atlanto vandenynu. Senovės romėnai tikėjo, kad šioje vietoje ir baigiasi pasaulis. Pirmosios piligrimystės pabaigoje vandenyną išvydusi Giedrė vadina tai dovana: „Nereikia pagalvoti, kad ten yra rojus. Rojus ateina tada, kai praeini kančią ir pragarą. Vandenyną pamačiau, kai jau buvau perėjusi per pyktį ir nepasitenkinimą. Todėl tai buvo kaip dovana už tai, kuo tikėjau ir ką pasiekiau“.

Paskutinėmis dienomis Giedrei labai įstrigo viena vienuolė, su didele jėga giedojusi Taizė stovykloje, girdėtą giesmę: „Ji buvo didelio pasitikėjimo savimi atspindys. Gal ji tai darė ir tūkstantąjį kartą, bet tai tarytum įrodė, kad jeigu tu turi savo giesmę, turi ją giedoti atiduodamas visas jėgas“.

Abu kartus grįžusi iš piligriminių kelių Giedrė norėjo ir vėl eiti, nes toks buvo ir vidinis šauksmas, kuris sakė, kad nereikia išsikrauti kuprinės, o vėl judėti pirmyn. Deja, Giedrė kol kas sugrįžti dar negali, bet jaučia, kad po šv. Jokūbo kelio pasikeitė ir kitos jos kelionės. Dabar ji nebenori sėdėti ir žiūrėti pro langą, o nori patirti tai, kas už jo vyksta, bet visų pirma, nueiti būtinus kilometrus.

Noriu nepamiršti sankryžoje Giedrei palinkėti buen camino (isp. dažnas piligrimų posakis, linkint gero kelio), bet pamirštu. Giedrė sako besijaučianti kaip dar kartą perėjusi per savo kelius. Todėl tiko ir iki.

Susiję

Aleksandras Havardas: „Lyderis slypi kiekviename mūsų“