Pirmąjį radijo spektaklį – Liudo Giros „Beauštanti aušrelė“ – lietuviai išgirdo dar 1927-aisiais, o per beveik devyniasdešimt metų radijas ištransliavo tūkstančius vaidinimų. Kodėl šiandien apie radijo teatrą girdime tiek nedaug? Galbūt praėjusio amžiaus scenarijai dabar atrodo pernelyg nuobodūs ir šabloniški? Galbūt šiuolaikinis klausytojas trokšta dinamikos ir dar neatrastų garsų?

Apie nišas kalbama nedaug

Į Vilniaus universiteto radiją „Start FM“ grįžtančios radijo teatro ir literatūros skaitymų laidos „Bilietų nėra“ vedėjas Gytis Kapsevičius teigia, kad šis žanras taip pat reikalauja atsako iš klausytojo. „Tarkime, tas pats pasakojimas, parodytas scenoje, žiūrovą atpalaiduoja nuo darbo kurti vizualią aplinką savo galvoje, nes ji jam prieš akis. Jis gali kreipti dėmesį į detales, personažų santykius ar kitus aspektus. Klausydamas garso, žmogus šalia dramatinių peripetijų dar turi pats savo galvoje piešti vaizdą, judesius – tai jau sunkiau ir per ilgą laiką netgi vargina. Daug lengviau be pertraukų išžiūrėti trijų valandų filmą nei išklausyti trijų valandų radijo spektaklį.“

Kitaip tariant, pagrindinis skirtumas – radijo teatro ar kitos garso produkcijos klausytojas tiesiogine to žodžio prasme neturi, kur dėti akių.  „Šiais laikais vaizdas svarbus praktiškai visur, o radijas nuo to atitrūksta. Kol klausai, gali daryti praktiškai ką nori, tiesa, pabandykite klausytis pasakojimo ir dar dirbti kokį papildomą protinį darbą, kad ir atsakinėti į laiškus. Mintis greitai pasimeta“, – sako pašnekovas.

Pasak G. Kapsevičiaus, radijo teatras – tai savotiška niša. „Apie nišas viešojoje erdvėje paprastai kalbama nedaug – ar tai būtų lietuviškas metalas, motobolas, ornitologija, kendo, šešėlių teatras, egzotiniai muzikos instrumentai ar kas nors kita. Apie tai daug neišgirsi, tačiau kas tai žino ir mėgsta, puikiai praleidžia laiką.“

Garsų dar nesibaido

Radijo teatras gal ir pritilo, apie jį garsiai netrimituojama, tačiau mikrofonai dar neišjungti.  „Šiuolaikinis žmogus, nepaisant visko, kas sakyta anksčiau apie vizualiką, garsu perduodamos informacijos irgi nesibaido. Didėja audio knygų pardavimai, podcast’ų (liet. – tinklalaidžių, t.y., skaitmeninio formato muzikinių laidų arba pokalbių, parsisiunčiamų iš interneto, – aut. past.) šiandien klauso net tie žmonės, kurie prieš penkerius metus nežinojo tokio žodžio“, – pasakoja G. Kapsevičius.

Nuo 2014-ųjų žiemos radijo „Start FM“ eteryje gyvuoja laida „Bilietų nėra“, kurią G. Kapsevičius įkūrė kartu su kurso drauge Rasa Kregždaite. Pašnekovo teigimu, jau trečią sezoną transliuojama laida gal ir nesuburia didžiulės auditorijos, tačiau yra klausoma. „Mūsų manymu, garsiniai pasakojimai lygiavertiškai gali sudominti ir tą „šiuolaikinį žmogų“,  – sako laidos vedėjas.

Knygos metamorfozė

Tai, jog radijo teatras vis dar domina šiuolaikinį žmogų, patvirtina ir laidos „Bilietų nėra“ kūrybinės komandos spektaklis „Metamorfozė“. Jis šių metų vasario pabaigoje Didžiojoje Britanijoje vykusiame tarptautiniame radijo teatro festivalyje „Kita salos pusė“ (angl. „Another part of the Island“) sutiktas labai palankiai ir laimėjo antrąją vietą. Spektaklio pagal Franco Kafkos novelę „Metamorfozė“ siužetas vyksta dviejose erdvėse – vabalu pavirtusio veikėjo Gregoro kambaryje ir jo šeimos kambariuose.

Spektaklio režisierius Paulius Markevičius pasakoja, kad kūrinys parinktas neatsitiktinai. „Kiekvienas „Bilietų nėra“ laidų sezonas turi savo temą. Antroji tema, kurios ciklui priklauso ir „Metamorfozė“, buvo „Individas“. Šia tema ieškojome įvairių asmenybių, kuriančių, esančių ar griaunančių sistemas, o gal net ir sistemos sužalotų. Vieną rytą vabalu pavirtusio Gregoro Zamsos gyvenimo istorija yra žinoma ir daugelio skaityta dar mokykloje, tad tokios medžiagos kėlimas į audio formatą kėlė šiek tiek jaudulio, bet taip būna ir prieš pradedant dirbti su kiekviena medžiaga, svarbiausia kuo greičiau to jaudulio atsisakyti ir dirbti“, – sako pašnekovas.

Kaip literatūros kūrinį tinkamai perteikti klausytojui? Padeda tinkamai parinktų ištraukų ir garsų dermė. „Kai kuriose adaptacijose paliekame tik dialogus, atsisakydami pasakotojo, taip pat garsai, kuriais kuriame pasirinktos adaptacijos foną, atmosferą ar specifiką – jie varijuoja nuo gyvų instrumentų iki elektroninės muzikos moduliacijų. Pritaikyti literatūros kūrinį nėra sudėtinga, kai žinai, kurios temos bendram darbui yra reikalingos, kurios tik padedančios, šalutinės, sustiprinančios pagrindinę mintį. Kai turi tokius rėmus – lengviau išminti taką, kuriuo eisi iš knygos į radijo formatą. Žinoma, tai nėra lengvas ir greitas darbas. Dažnai daugiau nei pusę laiko, per kurį sukuriama laida, praleidžiame prie teksto analizės“, – teigia P. Markevičius.

Tiesioginio eterio dirigentas

Siekdama geriau perteikti istorijos chaotiškumą, laidos komanda šį spektaklį pirmą kartą kūrė tiesioginiame eteryje. „Buvome užėmę beveik visą „Start FM“ studijos erdvę – išsidėstėme trijuose kambariuose prie mikrofonų, kurdami Zamzos namų geografiją. Kaip režisierius, tuomet buvau panašus į dirigentą su ausinėmis – stoviu už stiklo, visus stebiu, klausau ir galiu tik rankomis mojuot – kam reikia paskubėti, kam garsiau šnekėti, kam mikrofono atstumo neužmiršti ir panašiai. Tai buvo labai įdomus potyris“, – prisimena režisierius.

Tai, jog režisierius negali išleisti nė vieno pašalinio garso, gali atrodyti labai kebli padėtis – ne tik negali tiksliai paaiškinti, ko reikalauji iš aktoriaus, bet ir išmuštį jį iš skaitymo atmosferos. Be to, gyvas eteris nedėkingas ir dėl nežinomybės – kai kurių sprendimų gali tekti atsisakyti dėl laiko stokos, techninių galimybių ar kitų niuansų.

Kai studija virsta laboratorija…

Vaidinimas radijo eteryje kuriamas pasitelkiant balsą ir garsą, tačiau ką daryti, kaip išgauti reikiamą atmosferą, detalių visumą, kuri perteiktų emocijas? Ar tai sudėtinga? „Svarbu visus pavienius garsus tinkamai sudėti į krūvą, į bendrą visumą“, – pasakoja Paulius Markevičius. „Vieną sunkiausių tokių atmosferų pavyzdžių prisimenu laidas pagal Hermanno Hesės „Stepių vilką“. Jos buvo įrašinėjamos labai skirtingose vietose, priklausomai nuo scenų, kurios buvo reikalingos. Jei veiksmas vyko kieme – skaitėme kieme, su garsais, kurie mus supo; jei veiksmas keldavosi į kavinę – įrašinėdavome ten. Niekada negalėjai žinoti, kokie tiksliai garsai bus aplink tave, reikėjo gyvai reaguoti į erdvę. Šiuo metu ruošiamės įrašinėti radijo serialą „Šiaurės miestelis“, serialo veiksmas taip pat turi labai plačią geografiją, o pirmąsias serijas klausytojai galės išgirsti jau rudenį. Radijo koliažas „Robotai skaito Vydūną“ išskirtinis savo procesu – visi garsai sukurti kompiuteriu, nebuvo aktorių, skaitančių tekstus, šį darbą darė kompiuterinės programos ir sintezatoriai. Šį procesą galėčiau įvertinti kaip vieną vienišiausių, jį kurdamas beveik visą laiką studijoje buvau vienas. Tai visiška priešingybė „Metamorfozei“, kuomet studija ūžė kaip avilys, sunku net apsisukti buvo – tokie kraštutinai skirtingi darbai ir tampa kažkuo išskirtiniai. Tiesa, čia buvo sunku pavaizduoti žmogaus virsmą vabalu. Esu labai dėkingas šį vaidmenį kūrusiai Indrei Liutkevičiūtei. Indrė – puiki aktorė, su ja malonu dirbti, ji nuolat turi idėjų ar pasiūlymų ir mūsų bendras kūrybinis dialogas padėjo išspręsti šį uždavinį. Tiesa, negalėčiau pasakyti, ar Gregoras Zamza – pirmasis Indrės kurtas vyriškas personažas, bet pavaizduotį vabalo virsmą jai pavyko puikiai“, – radijo eterio iššūkiais dalijasi režisierius.

Įsijungę radijo imtuvą, tikimės išgirsti nepriekaištingą dikciją ir ausiai malonų balsą. Radijo aktoriaus balsui tokie reikalavimai netaikomi – svarbiausia prie mikrofono neįsitempti. „Šiandien ieškome gyvo balso, tokio, kurį atpažįstame. Tam tikrose istorijose reikalingos pačios keisčiausios aktoriaus balso variacijos – studija virsta eksperimentų laboratorija, kurioje ieškome, kaip išgauti kuriamos fikcijos ypatybes“, – sako P. Markevičius.

Radijo teatro renesansas?

Atrodo, kad radijo teatras jis suteikia tokias neribotas galimybes, jog jį užmiršti ar apleisti tiesiog nedovanotina. Režisierių P. Markevičių labiausiai žavi, kad radijo spektaklis leidžia keliauti garsu. Paklaustas, kokie jo mėgstamiausi radijo spektakliai, Paulius pirmiausia įvardija Arturo Bumšteino garso vaidinimą „Audiokaukas“, Laurie Anderson istorijas, „Shazbot“ radijo variacijas. „Įdomios tos sritys, kurios pina įvairius žanrus, stilius – pradėjęs klausyti archeologinės radijo dokumentikos, gali netyčia kelionę baigti post-punk vakarėlyje Berlyne. Tikra, labai privatu ir bendra tuo pat metu“, – sako režisierius.

„Man sunku atskirti, kas yra radijo teatras, o kas nėra. Ar skaitomi eilėraščiai gali būti radijo spektaklis? O garsai be teksto? Aš žiūriu į šį žanrą labai plačiai, todėl nemanau, kad jis yra nepopuliarus. Lietuvoje atsiranda labai įvairias garso formas kuriančių menininkų – laukiu jų darbų, kad šis žanras ne vien egzistuotų, bet žygiuotų į priekį tvirtu žingsniu“, – teigia režisierius.

Šiai nuomonei pritaria ir ilgametė LRT radijo teatro redaktorė Vida Morkevičienė. Ji teigia, kad kiekviena žmogaus dvasinio gyvenimo meninė išraiška gyvuos tol, kol egzistuos pats žmogus. „Galvodama  apie radijo teatro meną, jo specifiką, dažnai prisimenu Andrėjaus Tarkovskio ir Tonino Gueros pokalbį, kuomet Tarkovskis paprašė jam, kaip aklajam, papasakoti filmo pabaigą, kadrą po kadro. Tačiau, kaip sakė vienas poetas, „išsakyta mintis yra melas…“ Manau, radijo teatro esmė ir yra ta, kad reikia surasti tą tiesą ir sugebėti ją pasakyti ne tik aklajam, bet ir negirdinčiajam“, – sako pašnekovė.

Gytis Kapsevičius apie festivalį „Another part of the Island“

Festivalis „Kita salos pusė“ (angl. „Aother part of the Island“) vyksta antrus metus, jame dalyvauja žmonės iš įvairių pasaulių šalių, įskaitant ir nacionalinio radijo produkciją. Nors radijo teatro festivalių Europoje yra ir daugiau, bet šis yra vienintelis Anglijoje. Spektakliai transliuojami originalo kalba, tačiau klausytojai turi scenarijus, kad galėtų suprasti tekstus užsienio kalbomis. Festivalio metu yra kelios vietos, kuriose galima klausytis radijo spektaklių, vietinių kūrybinio rašymo kursų dalyviai kuria trumpus radijo eskizus, kuriuos vėliau įgarsina profesionali trupė iš Londono, vietinis jaunimo klubas netgi įrašo savo detektyvinę radijo istoriją. Įdomu stebėti, kaip skiriasi įvairių tautų spektakliai, pavyzdžiui, britai mėgsta klasikinę formą, tačiau ją labai atidirba. Tarkime, vienas spektaklis, kurio veiksmas vyksta bare, ir buvo įrašytas tikrame bare, nors atrodytų, tam užtektų ir studijos; čekai savo radijo produkciją kuria taip pat kaip filmus ar knygas – itin originaliai ir su humoru; vokiškai kalbančių šalių atstovai labai žaismingi ir noriai eksperimentuoja.

Straipsnis spausdintas žurnalo „Universiteto žurnalistas“ nr. 194, 2016 m. gegužės 7 d.

Susiję