Nacionalinis stadionas

Londono „Wembley“ stadiono projektui prilyginamas Nacionalinis stadionas interneto vartotojų pašaipiai yra vadinamas „Koliziejumi“ arba „antikos griuvėsiais“. Šeškinės mikrorajone turėjęs iškilti pastatas, kurio statybų darbai vyko dar 1987-1993 m., buvo paskelbtas nacionalinės svarbos sporto objektu. Pinigų neužteko net pusei visų iki šiol pastatytų griaučių konservuoti, todėl kai kurios beveik tris dešimtmečius stovinčios konstrukcijos yra prastos būklės. Dabar šalia esančių daugiabučių gyventojai gali pamatyti, išskyrus šiukšles, tik krūmais apaugusius tribūnų rėmus ir jų pamatus.

Vilniaus miesto savivaldybės tinklalapyje skelbiama, kad 2007 m. metais buvo gautas leidimas toliau statyti. 2008 m. tarp UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ ir UAB „Veikmė“ buvo pasirašytas susitarimas, investuota beveik 120 mln. litų, tačiau dėl lėšų stygiaus statybos vėl buvo pristabdytos. 2009 m. Aukščiausiasis Teismas paskelbė prieš metus pasirašytą dokumentą negaliojančiu. Buvo teigiama, jog statybų pabaigai prireiks beveik 300 mln. litų. Nacionalinio stadiono projekto autoriai tikėjosi gauti didžiąją dalį reikalingų lėšų iš 2014-2020 m. ES struktūrinių fondų.

Tiesa, pagal naujausią sostinės savivaldybės informaciją, anksčiau pastatyti blokai gali likti neilgam. Balandį planuojama skelbti Nacionalinio stadiono statybų ir valdymo konkursą. Anksčiau buvo skelbiama, jog bus sukurtas ne tik stadionas, bet ir ne mažesnis nei 300 vietų vaikų darželis, kultūros ugdymo centras ir biblioteka, meninės gimnastikos, bokso, imtynių, fizinio pasirengimo, trys krepšinio ir viena rankinio salė, ne mažiau kaip trys futbolo treniruočių aikštės, lengvosios atletikos stadionas, administracinės patalpos.

Koncertų ir sporto rūmai

Atvykus į Rinktinės g. 1 esančių Koncertų ir sporto rūmų teritoriją, apninka miestui neįprasta tyla. Stovėjimo aikštelėje – tik keli automobiliai. Šalia vienas žmogus vedžioja šunį. Prie rūmų stovi sulūžę suoliukai, skilusios laiptų konstrukcijos. Statinio šone kai kurie langai yra išdaužti. Susimąstymą sukelia faktas, jog dabar jau apleistas Sporto rūmų pastatas yra buvusių žydų kapinių vietoje, jame vyko steigiamasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas, atsisveikinimas su žuvusiais 1991 m. sausio 13 d. Lietuvos laisvės kovotojais.

1971 m. pastatyti Vilniaus Sporto rūmai buvo uždaryti 2008 m., tačiau po dvejų metų ten buvo parodyta tapytojos Olgos Baby paroda „Simboliai“, 2013 m. vyko koncertas „VCO Rock“. Tuo metu rūmai jau nebuvo šildomi, priešgaisrinis vandentiekis buvo išmontuotas.

Prieš metus valstybė už 5,6 mln. eurų pastatą išpirko UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ ir UAB „Žalgirio sporto arena“. Pradėtos konsultacijos dėl Šnipiškių žydų kapinių sutvarkymo. Rūmų rekonstrukcija turėtų kainuoti 19,7 mln. eurų, o atnaujinimo darbus planuojama atlikti apytiksliai per metus ar pusantrų. Anksčiau Vyriausybė nutarė pritaikyti Sporto rūmus kongresų centrui, kuriame ketinama rengti tarptautines konferencijas bei kultūrinius renginius.

2006 m. objektas buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Į jį įeina ir daug kitų apleistų pastatų, didelė dalis jų – maldos namai (pvz. Augustinų bažnyčia ir vienuolynas, senoji sinagoga, vienas iš Vilniaus dominikonų vienuolyno statinių ansamblio namų, Misionierių bažnyčia ir kt.).

Kino teatras „Lietuva“

Jeigu „Google žemėlapių“ tinklalapyje įrašysime kino teatro „Lietuva“ adresą (t.y. Pylimo g. 17) ir pasirinksime palydovinę („Earth“) nuotrauką, pamatysime ant pastato stogo užrašą „Help“ (angl. „padėkite“). Tiesa, paskutinė raidė yra perbraukta, žodis – ištaisytas, todėl jo galutinė reikšmė yra kitokia, t.y. „Hell“ (angl. „pragaras“). Pamatę, kaip dabar atrodo vienu iš miesto simbolių vadinamas kino teatras, suprasime, jog šis užrašas gana tiksliai apibūdina objekto būklę.

Dabar kino teatras „Lietuva“ atrodo stipriai suniokotas. Langai užkalti, ant jų kabo daug renginių afišų. Viduje buvusi visa įranga ir baldai jau seniai išmontuoti. Likusius vertingus daiktus ištempė buvusiame kino teatre gyvenę benamiai. Apskurusio pastato išorę buvo bandoma puošti – prieš trejus metus „graffiti“ dailininkas Ernestas Zacharevič nupiešė kūrinį, kurį netrukus nuniokojo vandalai. Taip vadinamų „bomberių“ (t.y. greitai ir nelegaliai piešiamų grafičių autorių) paliktų užrašų ant „Lietuvos“ sienų likę labai daug.

1965 m. pastatytas kino teatras „Lietuva“ atidarymo metais buvo didžiausias šalyje. Per metus jame apsilankydavo per 1,8 mln. žiūrovų. 1997 m. pastatas buvo rekonstruotas, įdiegta naujausia technika. Nuo kitų metų kino teatre veikė dvi salės, vienoje iš jų, Didžiojoje salėje, filmai buvo rodomi viename didžiausių ekranų Europoje (plotas – apie 200 kvadratinių metrų). Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, kino teatre buvo rengiami įvairūs filmų festivaliai, susitikimai su garsiais režisieriais. Buvo planuota, jog nuo 2009 m. pastate veiks kino centras, tačiau jo atidarymas taip ir neįvyko.

2002 m. „Lietuva“ buvo privatizuota, o po trejų metų kino teatrą uždarė. Šį įvykį lydėjo kelios protesto akcijos, tuo metu buvo rašomos peticijos. Tuo metu susikūrė pasipriešinimo prieš „Lietuvos“ uždarymą grupės „Pro-testo laboratorija“ ar „Už Lietuvą be kabučių“. Jos rengė įvairias protesto akcijas, pavyzdžiui, prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos būstinės, Žaliojo tilto, Spaudos rūmų.

Panašu, jog greitai vilniečiai atsisveikins su „Lietuva“. 2015 m. architektas Danielis Libeskindas pristatė Modernaus meno centro (MMC) projektą. Vietoje kino teatro iškilsiantį centrą ketinama pradėti statyti 2017 m., o jo atidarymas numatomas dar po metų. Trečdalis pastato bus skirta modernaus meno parodoms, likusios erdvės – renginiams, susitikimams, pasirodymams ir panašaus tipo renginiams. Tokią koncepciją sukūrė MMC įkūrėjai – Danguolė ir Viktoras Butkai. Naujos Vilniaus kultūrinės erdvės projektas bus vienas pirmųjų muziejų šalyje, finansuojamų tik iš privačių lėšų. Investicijos turėtų siekti apie 5 mln. eurų. Juos skyrė chemikas V. Butkus, pardavęs bendrovės „Fermentas International“ akcijas.

Už kultūros paveldą yra atsakingi tik jo šeimininkai

Teisiškai, savivaldybė apleistų pastatų neturi, nes visi jie priklauso privatiems savininkams. Kadangi privačios nuosavybės savivaldybė nekontroliuoja, namai lieka avarinės būklės.

Vilniaus miesto savivaldybės Rinkodaros ir Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Neringa Kolkaitė tvirtino, jog viešųjų pastatų modernizavimas vyksta per „Vilniaus vystymo kompaniją“. Tai sostinės savivaldybei priklausanti bendrovė, kuri užsiima statinių statybos technine priežiūra. Sostinės savivaldybė modernizavimo procese nedalyvauja. Jai  nuosavybės teise priklausantis (100 proc.) gyvenamasis namas renovacijos projekte nedalyvauja. Sprendimą dėl dalyvavimo renovacijos projekte priima savininkas.

Pagal Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymą savininkai turi tinkamai apsaugoti savo nekilnojamąjį turtą, t.y. pastatai turi būti apsaugoti nuo aplinkos poveikio, trečiųjų asmenų, turi būti šalinami atsiradę defektai ir t.t. Savininkams reikia prižiūrėti kultūros paveldo objektą, jo teritoriją, vietovę, laiku šalinti atsiradusius defektus, patalpose, vertingo interjero patalpose palaikyti reikiamą mikroklimatą, laiku atnaujinti želdinius, valyti šiukšles, šalinti taršos šaltinius. Kultūros paveldo objektai turi būti prižiūrėti ir tvarkyti pagal patvirtintą paveldo tvarkybos reglamentą, skirtą istorinių želdynų tvarkybai ir suderintą su Aplinkos ministerija. Negalint pašalinti pastatui kilusios grėsmės, būtina apie ją pranešti reikiamoms institucijoms.

Palikti ar atstatyti?

VU Istorijos fakulteto doktorantė, įmonės „Lietuvos paminklai“ vyriausioji architektė Viltė Janušauskaitė „Universiteto žurnalistui“ teigė, jog „Lietuvos“ kino teatras yra tipinis sovietinio modernizmo epochos kino teatro projektas, todėl, vertinant tik architektūrinę vertę, jis galėtų būti saugomas kaip būdingas savo laikmečio architektūros pavyzdys. Architektė atkreipė dėmesį, jog viešas architektūros konkursas dėl Modernaus meno centro nebus rengiamas.

„Čia ir kyla esminis klausimas – ar gerai tokioje svarbioje Vilniaus vietoje statyti biurus, tegu ir su meno centru ir dar nerengiant viešo konkurso?“ – mąstė VU Istorijos fakulteto doktorantė. Viena vertus, jos teigimu, šalyje užaugo nauja karta, kuriai „Lietuva“ šviesių prisiminimų nekelia. „Kita vertus, Romoje neseniai visuomenės dėka nuo griovimo išsaugotas panašaus laikotarpio kino teatras. Galėtų būti pavyzdys, ar ne?“ – svarstė V. Janušauskaitė.

Sporto rūmų fizinis pavidalas, architektės teigimu, privalo būti išsaugotas. Tiesa, tam gali kilti kliūčių. V. Janušauskaitė aiškina, kad konkursas darbams atlikti organizuojamas ydingai, t.y. valstybė perka statybos paslaugas, o statybininkai pasirinks projektuotojus. Tokiu būdu atsiranda tiesioginė įtaka ir galimas spaudimas projektuotojams. Dėl to nebūtinai bus išsaugotas ankstesnis rūmų pavidalas, ypač detalės, dėl kurių tas objektas ir yra vertingas.

Apleistų pastatų klausimą architektė pakomentavo trumpai: „Svarbiausia mylėti, o tada rūpintis t.y. prižiūrėti. Jei laiku atliekami maži „palopymai“, rimtos intervencijos gali neprireikti labai ilgai.“

Vilniaus Senamiesčio atnaujinimo agentūros (VSAA) vyriausioji architektė Jūratė Raugalienė „Universiteto žurnalistui“ teigė, kad statistinės informacijos, ​kiek senamiesčio pastatų yra ar buvo renovuojama, agentūra nėra surinkusi. Taip yra todėl, kad agentūra nevaldo įgyvendinamų senamiestyje projektų, kurie yra atliekami privačiomis bei valstybinėmis (ministerijų, Kultūros paveldo departamento) lėšomis. Tačiau ji nuo pat įkūrimo 1998 m. kas metus rengia Senamiesčio atgaivinimo programą. VSAA padeda užtikrinti tęstinį atgaivinimo procesą ir pateikia atnaujinimo darbų grafiką: nuo infrastruktūrinių plėtros projektų, gatvių sutvarkymo, teritorijos plano pagerinimo schemų iki specifinių darbų, tokių kaip gatvių apšvietimas, pastatų išorės tvarkymas, želdiniai ir t.t. Taip pat agentūra vykdo projektą „Dingęs Vilnius“, kuri siekia pažymėti arba atkurti miesto istorijai reikšmingiausius statinius, išsaugoti išlikusius jų autentiškus fragmentus ir pritaikyti juos visuomenės poreikiams. Programos metu buvo restauruoti lipdiniai ant pastato Pylimo g., freska ant Aušros Vartų, Pranciškonų bažnyčios sieninė tapyba ir kt.

Susiję

Kada atsisakysime grynųjų pinigų?