Pirma medžioklė – lyg pirmas pasimatymas
Visada sakau, kad man patinka gamta, tačiau tiesa yra tokia: mėgstu parkus, bet ne mišką, naminius gyvūnus, bet ne laukinius, nušienautas pievas, o ne juosmenį siekiančius brūzgynus… Toks buvo mano gamtos suvokimas, kol vakaras medžioklėje privertė susidurti su visai kitokia gamta – tokia, kokios dar nebuvau pažinusi. Negaliu sakyti, kad ji man patiko mažiau.
Raimondas Ribačiauskas ir Jelena Tučina medžiodami kartais praleidžia po kelis vakarus per savaitę. Autorės nuotr. Medžioklę gaubiantys mitai ir tikrovė
Dauguma medžioklę įsivaizduojame kaip lietuvių liaudies dainoje: atėjo tėvelis su vaikais į mišką, nušovė, parnešė, išvirė ir suvalgė. Tokiu stereotipu vadovavausi ir aš. Medžiotojai man atrodė žiaurūs, šaudantys tik tam, kad šaudytų, ir visiškai nemąstantys apie gyvūnus. Kitokią medžioklę pažinau išvykusi medžioti su Raimondu Ribačiausku ir Jelena Tučina.
Kelios dienos prieš medžioklę R.Ribačiauskas nusivežė mane pasižvalgyti po mišką, žadėjo paaiškinti, kas yra medžioklė, – jeigu išsigandusi nepabėgsiu, galėsiu kartu su juo ir J.Tučina važiuoti į palaukimo medžioklę.
Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas pripažino, kad žurnalistai apie medžioklę rašo labai retai: „Sakoma, kad medžioklė – įtakingų žmonių užsiėmimas, taip buvo nuo seno, taip liko iki šių dienų. Galbūt todėl apie medžioklę žiniasklaidoje rašoma nedažnai, nes įprasta, kad ten vykstančių diskusijų žurnalistai negirdi, – į medžiotojų ratą jie priimami retai.“
Svarbiausia –žiūrėti po kojomis
„Žiūrėk, kas po kojomis“, – medžioklėje šis posakis įgauna kitą prasmę dviem aspektais.
Pirma, gali įkristi į bebrų išraustą įdubą, todėl aš lyg paklusni mokinukė kulniuoju mišku paskui patyrusį medžiotoją, nes šį paliepimą gaunu vos išlipusi iš mašinos. Pasirodo, Varčios miške bebrai kuria savo taisykles – vieną užtvarą miškininkai išardo, o kitą naktį bebrai ją būna pastatę iš naujo, tokią istoriją išgirstu iš R.Ribačiausko. Vėliau sužinau, kad bebrų medžioklė yra mėgstamiausia J.Tučinos medžioklės rūšis.
Antra, žiūrėdamas į žemę dažniausiai gali pasakyti, kokie gyvūnai toje teritorijoje gyvena: iš žvėrių pėdsakų ir… išmatų (pastaroji detalė man pirmiausia sukėlė juoką – žinau, mąstymas kaip pradinukės, bet vėliau supratau, kad tai visai nejuokinga).
Taigi žvėrių išmindyti pėdsakai pažįstančiam gamtą pasako tiek gyvūno rūšį, tiek lytį ir populiacijos dydį.
„Vilkai – vieninteliai gyvūnai, kurie gali eiti koja kojon, tad tai, kad tu pamatei tik vieno vilko pėdsakus, dar nereiškia, kad čia praėjo vienas vilkas, – gali būti ir visa šeimyna. Nepaisant lyties ar amžiaus, šie žvėrys idealiai pataiko į priekyje einančio vilko pėdos įspaudus“, – pasakoja Raimondas, pabrėždamas, kad vieno vilko pėdsakai anaiptol nerodo jį gyvenant vieną.
Gyvūnų išmatos – kitas rodiklis, iš jų galima spręsti apie gyvūno rūšį, lytį ir net apytikslį amžių (jauniklis ar suaugęs žvėris). Kada norėjome sužinoti, ar barsukų olose dar kas gyvena, pirmiausia ieškojome jų „tualeto“. Pasigirsiu, jį radau aš. R.Ribačiauskas sakė, kad tai man kaip pradedančiajai medžiotojai didelis laimėjimas.
Tikriausiai niekada gyvenime taip nesidžiaugsiu radusi išmatų krūvelę.
Pirmosios medžioklės pamokos
Važiuoti į pirmą medžioklę – lyg eiti į pirmą pasimatymą: kankina klausimas, ką apsirengti?
„Jokių kvepalų, – iš karto įspėja R.Ribačiauskas. – Jeigu lis, tavo kvapą gyvūnai užuodžia ir po pusantros–dviejų valandų, jei sausa – kvapas jaučiamas dvigubai ilgiau.“
Batai? Kokie batai? Pamoką išmokstu, kai prieš pirmą kartą apsilankant miške man pataria apsiauti guminius batus, o aš įšoku į baltus sportbačius, kuriuos tik grįžusi namo išmetu, nes buvau įsmigusi purve. Į medžioklę jau važiuoju apsiavusi ilgus guminius batus.
Kitaip nei einant į pasimatymą, į medžioklę geriau nesirengti ryškiaspalvių drabužių. Miške medžioji tu, o ne nori, kad sumedžiotų tave, – tai pagrindinis skirtumas.
Kokia medžioklė?
Pagrindiniai medžioklės būdai yra du: varant ir tykant.
Medžioklė su varovais, anot J.Tučinos, smagesnė – daugiau žmonių, užsimezga bendravimas. Tokią medžioklę ji bene labiausiai prisimena iš vaikystės, kada medžiodavo su tėčiu. Moteris medžioti pradėjo būdama devynerių metų, o pirmą žvėrį sumedžiojo keturiolikos, tad prie klausimų, ką moteris veikia medžioklėje, seniai pripratusi. Medžiojant šiuo būdu žvėrys varomi link medžiotojų linijos.
Palaukimo medžioklė, būtent tokioje man teko būti, individualesnė. Medžiotojai išsiskirsto po bokštelius ar kitas pasalos vietas ir laukia pasirodant gyvūnų, įprastai būna po vieną. Tad J.Tučina pastebėjo, kad tai pirmas kartas, kai ji medžios su svetimu žmogumi.
Misija – medžioklė
Į bokštelį atvažiuojame apie 8 valandą vakaro. R.Ribačiauskas pripažįsta – vėlokai, visada geriau atvažiuoti anksčiau ir palaukti. Su J.Tučina išlipame iš automobilio ir iki bokštelio eisime pėsčiomis, aš, žinoma, sliūkinsiu iš paskos. Vėl išgirstu paliepimą žiūrėti po kojomis – privalau sukelti kuo mažiau triukšmo, o man atrodo, kad kiekviena šakelė kaip tyčia traška itin garsiai.
Įlipusios į bokštelį atsisėdame.
„Turi sėdėti taip, kad matytųsi kuo mažiau kūno – tik veidas. Nedaryk jokių staigių judesių, nemosikuok ir kitaip neišgąsdink žvėrių“, – moko mane patyrusi medžiotoja.
Linksiu galva ir žinau, kad taip išsėdėti nebus labai paprasta. Ramybės neduoda ir tai, kad bokštelyje mes ne vienos. Kamputyje slepiasi širšių lizdas. Medžiotojai sakė, kad jų bokšteliai širšėms itin patinka, šios dažnai juose įsikuria. Prisimenu, kad ir lankantis miške prieš medžioklę, kai įlipau į vieną iš bokštelių, į veidą atsitrenkė širšė, – lizdas buvo ir ten.
Besidairant po aplinkui žaliuojančius laukus ir grožintis lengvai besileidžiančia saule, J.Tučina, mane globojanti medžiotoja, nukreipia mano žvilgsnį į pamiškę, kur iš pievos išnyra stirnos patinas. Į rankas gaunu žiūronus – net ir nebūdama gyvūnų ekspertė įvertinu, kad jis jau senas, tai netrukus patvirtina ir medžiotoja: „Reikėtų šauti“, bet akimirką sudvejoja, ir proga sumedžioti gyvūną dingsta.
Medžiotoja prisipažino, kad sudvejojo dėl mano kaltės, – jai neramu, kai aš šalia. Išgaunu pažadą, kad nebekreips į mane dėmesio, jei tik dar kartą tinkamai susiklostys aplinkybės.
J.Tučina sakė, kad antros tokios geros progos gamtoje retos, tačiau šįkart tikriausiai suveikė pradedančiųjų sėkmė – antra proga pasitaikė.
Antras šansas pasitaiko retai
Tas pats senukas stirninas iš miško išniro po maždaug 15 minučių. Bent jau man taip atrodo, nes laiką suvokti miške gana sunku. J.Tučina pradeda taikytis, viskas vyksta taip lėtai, kad atrodo, jog mano skrandis susisuka šimtąkart. Aišku, aš buvau paraginta sėdėti, tylėti ir nejudėti, nuo savęs dar pridėjau raginimą nekvėpuoti. Sėdėjau it statula, bet galvoje viskas dūzgė lyg širšių lizde, kuris tūnojo kamputyje. Galiausiai tylą perskrodė šūvis.
Medžiotoja pasakė turinti išlipti iš bokštelio ir nueiti patikrinti gyvūno. Man likus vienai galvoje dėl nepaaiškinamų priežasčių ėmė suktis Jono Biliūno „Kliudžiau“: „Tai buvo vienatinis mano gyvenime šūvis. Bet laimingas <…>“ Ar laimingas, dar nežinojau.
Šūvis buvo taiklus, stirninas – sumedžiotas. Tiek R.Ribačiauskas, tiek J.Tučina man paaiškino, kad taip atliekama selekcija. Abu medžioja tuos gyvūnus, kurie nėra perspektyvūs, tai yra negali susilaukti stiprių ir gerų palikuonių. Taigi medžiojant senus patinus apsaugoma rūšis.
„Mes niekada nesitaikome į perspektyvius patinus. Vaizdingai sakant, perspektyvų galima apibūdinti taip: mokinys, kuris yra antrokas, tačiau mąsto kaip šeštokas, taip ir patinai: jie atrodo jaunesni, bet dauguma rodiklių, pavyzdžiui, ragai, rodo jų brandą“, – vaizdžiai aiškino J.Tučina.
Medžioklė – dievų pramoga
Medžioklę daug kas įsivaizduoja kaip brutalų užsiėmimą, o R.Ribačiauskas atskleidžia ir kitą jos pusę: „Medžioklė – vienintelis užsiėmimas, kurį dievai paliko žmogui.“
Kiekvienas tikėjimas turi medžioklės dievybę: romėnai – Dianą, graikai – Artemidę, pagonys – Medeinę, krikščionys – šv. Hubertą.
Lietuvoje medžiotojai už laimikius dėkoja šv. Hubertui, o lapkričio 3-iąją minima Medžiotojų diena, per ją renkamasi į šv. mišias. Padėką šv. Hubertui girdėjau ir po šios sėkmingos medžioklės, taip pat jo atsiprašoma sumedžiojus gyvūną – abu medžiotojai prispaudė rankas stirnos patinui prie širdies, o tarp dantų įdėjo medžio šakelę – tai paskutinio kąsnio tradicija, atliekama kaskart sumedžiojus gyvūną.
Medžioklė = gamta
Būti medžioklėje – ne tas pats, kas šaudyti ir žudyti. Taip, yra medžiotojų, kuriems tai tolygūs užsiėmimai, tą pripažįsta ir medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas. J.Tučina ir R.Ribačiauskas – pavyzdys, kad medžioklėje galima praleisti tris vakarus per savaitę, tačiau pirmą sezono šūvį paleisti tik liepos viduryje.
Į klausimą, ką aš mačiau medžioklėje, turėčiau atsakyti: „Nieko.“ Tokio atsakymo mane išmokė patyrę medžiotojai. Niekada nevalia išduoti, kokius gyvūnus matei miške, nes tai tas pats, kas pasakyti savo banko sąskaitos slaptažodį. Kaip sakant, kas nutiko medžioklėje, tas joje ir liko.
Pirmos medžioklės ir pirmo pasimatymo alegorija mano atveju ne šiaip sau. Kaip iškart po pirmo pasimatymo nežinai, ar būsi pakviesta į antrą, taip ir po pirmos medžioklės negali žinoti, ar važiuosi medžioti dar sykį.
