Pirma medžioklė – lyg pirmas pasimatymas

Vi­sa­da sa­kau, kad man pa­tin­ka gam­ta, ta­čiau tie­sa yra to­kia: mėgs­tu par­kus, bet ne miš­ką, na­mi­nius gy­vū­nus, bet ne lau­ki­nius, nu­šie­nau­tas pie­vas, o ne juos­me­nį sie­kian­čius brūz­gy­nus… Toks bu­vo ma­no gam­tos su­vo­ki­mas, kol va­ka­ras me­džiok­lė­je pri­ver­tė su­si­dur­ti su vi­sai ki­to­kia gam­ta – to­kia, ko­kios dar ne­bu­vau pa­ži­nu­si. Ne­ga­liu sa­ky­ti, kad ji man pa­ti­ko ma­žiau.

Raimondas Ribačiauskas ir Jelena Tučina medžiodami kartais praleidžia po kelis vakarus per savaitę. Autorės nuotr.Raimondas Ribačiauskas ir Jelena Tučina medžiodami kartais praleidžia po kelis vakarus per savaitę. Autorės nuotr.

Me­džiok­lę gau­bian­tys mi­tai ir tik­ro­vė

Dau­gu­ma me­džiok­lę įsi­vaiz­duo­ja­me kaip lie­tu­vių liau­dies dai­no­je: at­ėjo tė­ve­lis su vai­kais į miš­ką, nu­šo­vė, par­ne­šė, iš­vi­rė ir su­val­gė. To­kiu ste­re­o­ti­pu va­do­va­vau­si ir aš. Me­džio­to­jai man at­ro­dė žiau­rūs, šau­dan­tys tik tam, kad šau­dy­tų, ir vi­siš­kai ne­mąs­tan­tys apie gy­vū­nus. Ki­to­kią me­džiok­lę pa­ži­nau iš­vy­ku­si me­džio­ti su Rai­mon­du Ri­ba­čiaus­ku ir Je­le­na Tu­či­na.

Ke­lios die­nos prieš me­džiok­lę R.Ri­ba­čiaus­kas nu­si­ve­žė ma­ne pa­si­žval­gy­ti po miš­ką, ža­dė­jo pa­aiš­kin­ti, kas yra me­džiok­lė, – jei­gu iš­si­gan­du­si ne­pa­bėg­siu, ga­lė­siu kar­tu su juo ir J.Tu­či­na va­žiuo­ti į pa­lau­ki­mo me­džiok­lę.

Lie­tu­vos me­džio­to­jų są­jun­gos „Gam­ta“ pre­zi­den­tas pri­pa­ži­no, kad žur­na­lis­tai apie me­džiok­lę ra­šo la­bai re­tai: „Sa­ko­ma, kad me­džiok­lė – įta­kin­gų žmo­nių už­si­ė­mi­mas, taip bu­vo nuo se­no, taip li­ko iki šių die­nų. Gal­būt to­dėl apie me­džiok­lę ži­niask­lai­do­je ra­šo­ma ne­daž­nai, nes įpras­ta, kad ten vyks­tan­čių dis­ku­si­jų žur­na­lis­tai ne­gir­di, – į me­džio­to­jų ra­tą jie pri­ima­mi re­tai.“

Svar­biau­sia –žiū­rė­ti po ko­jo­mis

„Žiū­rėk, kas po ko­jo­mis“, – me­džiok­lė­je šis po­sa­kis įgau­na ki­tą pras­mę dviem as­pek­tais.

Pir­ma, ga­li įkris­ti į beb­rų iš­raus­tą įdu­bą, to­dėl aš lyg pa­klus­ni mo­ki­nu­kė kul­niuo­ju miš­ku pas­kui pa­ty­ru­sį me­džio­to­ją, nes šį pa­lie­pi­mą gau­nu vos iš­li­pu­si iš ma­ši­nos. Pa­si­ro­do, Var­čios miš­ke beb­rai ku­ria sa­vo tai­syk­les – vie­ną už­tva­rą miš­ki­nin­kai iš­ar­do, o ki­tą nak­tį beb­rai ją bū­na pa­sta­tę iš nau­jo, to­kią is­to­ri­ją iš­girs­tu iš R.Ri­ba­čiaus­ko. Vė­liau su­ži­nau, kad beb­rų me­džiok­lė yra mėgs­ta­miau­sia J.Tu­či­nos me­džiok­lės rū­šis.

An­tra, žiū­rė­da­mas į že­mę daž­niau­siai ga­li pa­sa­ky­ti, ko­kie gy­vū­nai to­je te­ri­to­ri­jo­je gy­ve­na: iš žvė­rių pėd­sa­kų ir… iš­ma­tų (pas­ta­ro­ji de­ta­lė man pir­miau­sia su­kė­lė juo­ką – ži­nau, mąs­ty­mas kaip pra­di­nu­kės, bet vė­liau su­pra­tau, kad tai vi­sai ne­juo­kin­ga).

Tai­gi žvė­rių iš­min­dy­ti pėd­sa­kai pa­žįs­tan­čiam gam­tą pa­sa­ko tiek gy­vū­no rū­šį, tiek ly­tį ir po­pu­lia­ci­jos dy­dį.

„Vil­kai – vie­nin­te­liai gy­vū­nai, ku­rie ga­li ei­ti ko­ja ko­jon, tad tai, kad tu pa­ma­tei tik vie­no vil­ko pėd­sa­kus, dar ne­reiš­kia, kad čia pra­ėjo vie­nas vil­kas, – ga­li bū­ti ir vi­sa šei­my­na. Ne­pai­sant ly­ties ar am­žiaus, šie žvė­rys ide­a­liai pa­tai­ko į prie­ky­je ei­nan­čio vil­ko pė­dos įspau­dus“, – pa­sa­ko­ja Rai­mon­das, pa­brėž­da­mas, kad vie­no vil­ko pėd­sa­kai anaip­tol ne­ro­do jį gy­ve­nant vie­ną.

Gy­vū­nų iš­ma­tos – ki­tas ro­dik­lis, iš jų ga­li­ma spręs­ti apie gy­vū­no rū­šį, ly­tį ir net apy­tiks­lį am­žių (jau­nik­lis ar su­au­gęs žvė­ris). Ka­da no­rė­jo­me su­ži­no­ti, ar bar­su­kų olo­se dar kas gy­ve­na, pir­miau­sia ieš­ko­jo­me jų „tu­a­le­to“. Pa­si­gir­siu, jį ra­dau aš. R.Ri­ba­čiaus­kas sa­kė, kad tai man kaip pra­de­dan­čia­jai me­džio­to­jai di­de­lis lai­mė­ji­mas.

Tik­riau­siai nie­ka­da gy­ve­ni­me taip ne­si­džiaug­siu ra­du­si iš­ma­tų krū­ve­lę.

Pir­mo­sios me­džiok­lės pa­mo­kos

Va­žiuo­ti į pir­mą me­džiok­lę – lyg ei­ti į pir­mą pa­si­ma­ty­mą: kan­ki­na klau­si­mas, ką ap­si­reng­ti?

„Jo­kių kve­pa­lų, – iš kar­to įspė­ja R.Ri­ba­čiaus­kas. – Jei­gu lis, ta­vo kva­pą gy­vū­nai užuo­džia ir po pus­an­tros–dvie­jų va­lan­dų, jei sau­sa – kva­pas jau­čia­mas dvi­gu­bai il­giau.“

Ba­tai? Ko­kie ba­tai? Pa­mo­ką iš­moks­tu, kai prieš pir­mą kar­tą ap­si­lan­kant miš­ke man pa­ta­ria ap­siau­ti gu­mi­nius ba­tus, o aš įšo­ku į bal­tus sport­ba­čius, ku­riuos tik grį­žu­si na­mo iš­me­tu, nes bu­vau įsmi­gu­si pur­ve. Į me­džiok­lę jau va­žiuo­ju ap­si­avu­si il­gus gu­mi­nius ba­tus.

Ki­taip nei ei­nant į pa­si­ma­ty­mą, į me­džiok­lę ge­riau ne­si­reng­ti ryš­kias­pal­vių dra­bu­žių. Miš­ke me­džio­ji tu, o ne no­ri, kad su­me­džio­tų ta­ve, – tai pa­grin­di­nis skir­tu­mas.

Ko­kia me­džiok­lė?

Pa­grin­di­niai me­džiok­lės bū­dai yra du: va­rant ir ty­kant.

Me­džiok­lė su va­ro­vais, anot J.Tu­či­nos, sma­ges­nė – dau­giau žmo­nių, už­si­mez­ga ben­dra­vi­mas. To­kią me­džiok­lę ji be­ne la­biau­siai pri­si­me­na iš vai­kys­tės, ka­da me­džio­da­vo su tė­čiu. Mo­te­ris me­džio­ti pra­dė­jo bū­da­ma de­vy­ne­rių me­tų, o pir­mą žvė­rį su­me­džio­jo ke­tu­rio­li­kos, tad prie klau­si­mų, ką mo­te­ris vei­kia me­džiok­lė­je, se­niai pri­pra­tu­si. Me­džio­jant šiuo bū­du žvė­rys va­ro­mi link me­džio­to­jų li­ni­jos.

Pa­lau­ki­mo me­džiok­lė, bū­tent to­kio­je man te­ko bū­ti, in­di­vi­du­a­les­nė. Me­džio­to­jai iš­si­skirs­to po bokš­te­lius ar ki­tas pa­sa­los vie­tas ir lau­kia pa­si­ro­dant gy­vū­nų, įpras­tai bū­na po vie­ną. Tad J.Tu­či­na pa­ste­bė­jo, kad tai pir­mas kar­tas, kai ji me­džios su sve­ti­mu žmo­gu­mi.

Mi­si­ja – me­džiok­lė

Į bokš­te­lį at­va­žiuo­ja­me apie 8 va­lan­dą va­ka­ro. R.Ri­ba­čiaus­kas pri­pa­žįs­ta – vė­lo­kai, vi­sa­da ge­riau at­va­žiuo­ti anks­čiau ir pa­lauk­ti. Su J.Tu­či­na iš­li­pa­me iš au­to­mo­bi­lio ir iki bokš­te­lio ei­si­me pės­čio­mis, aš, ži­no­ma, sliū­kin­siu iš pas­kos. Vėl iš­girs­tu pa­lie­pi­mą žiū­rė­ti po ko­jo­mis – pri­va­lau su­kel­ti kuo ma­žiau triukš­mo, o man at­ro­do, kad kiek­vie­na ša­ke­lė kaip ty­čia traš­ka itin gar­siai.

Įli­pu­sios į bokš­te­lį at­si­sė­da­me.

„Tu­ri sė­dė­ti taip, kad ma­ty­tų­si kuo ma­žiau kū­no – tik vei­das. Ne­da­ryk jo­kių stai­gių ju­de­sių, ne­mo­si­kuok ir ki­taip ne­iš­gąs­dink žvė­rių“, – mo­ko ma­ne pa­ty­ru­si me­džio­to­ja.

Link­siu gal­va ir ži­nau, kad taip iš­sė­dė­ti ne­bus la­bai pa­pras­ta. Ra­my­bės ne­duo­da ir tai, kad bokš­te­ly­je mes ne vie­nos. Kam­pu­ty­je sle­pia­si šir­šių liz­das. Me­džio­to­jai sa­kė, kad jų bokš­te­liai šir­šėms itin pa­tin­ka, šios daž­nai juo­se įsi­ku­ria. Pri­si­me­nu, kad ir lan­kan­tis miš­ke prieš me­džiok­lę, kai įli­pau į vie­ną iš bokš­te­lių, į vei­dą at­si­tren­kė šir­šė, – liz­das bu­vo ir ten.

Be­si­dai­rant po ap­lin­kui ža­liuo­jan­čius lau­kus ir gro­žin­tis leng­vai be­si­lei­džian­čia sau­le, J.Tu­či­na, ma­ne glo­bo­jan­ti me­džio­to­ja, nu­krei­pia ma­no žvilgs­nį į pa­miš­kę, kur iš pie­vos iš­ny­ra stir­nos pa­ti­nas. Į ran­kas gau­nu žiū­ro­nus – net ir ne­bū­da­ma gy­vū­nų eks­per­tė įver­ti­nu, kad jis jau se­nas, tai ne­tru­kus pa­tvir­ti­na ir me­džio­to­ja: „Rei­kė­tų šau­ti“, bet aki­mir­ką su­dve­jo­ja, ir pro­ga su­me­džio­ti gy­vū­ną dings­ta.

Me­džio­to­ja pri­si­pa­ži­no, kad su­dve­jo­jo dėl ma­no kal­tės, – jai ne­ra­mu, kai aš ša­lia. Iš­gau­nu pa­ža­dą, kad ne­be­kreips į ma­ne dė­me­sio, jei tik dar kar­tą tin­ka­mai su­si­klos­tys ap­lin­ky­bės.

J.Tu­či­na sa­kė, kad ant­ros to­kios ge­ros pro­gos gam­to­je re­tos, ta­čiau šį­kart tik­riau­siai su­vei­kė pra­de­dan­čių­jų sėk­mė – an­tra pro­ga pa­si­tai­kė.

Ant­ras šan­sas pa­si­tai­ko re­tai

Tas pats se­nu­kas stir­ni­nas iš miš­ko iš­ni­ro po maž­daug 15 mi­nu­čių. Bent jau man taip at­ro­do, nes lai­ką su­vok­ti miš­ke ga­na sun­ku. J.Tu­či­na pra­de­da tai­ky­tis, vis­kas vyks­ta taip lė­tai, kad at­ro­do, jog ma­no skran­dis su­si­su­ka šim­tą­kart. Aiš­ku, aš bu­vau pa­ra­gin­ta sė­dė­ti, ty­lė­ti ir ne­ju­dė­ti, nuo sa­vęs dar pri­dė­jau ra­gi­ni­mą ne­kvė­puo­ti. Sė­dė­jau it sta­tu­la, bet gal­vo­je vis­kas dūz­gė lyg šir­šių liz­de, ku­ris tū­no­jo kam­pu­ty­je. Ga­liau­siai ty­lą per­skro­dė šū­vis.

Me­džio­to­ja pa­sa­kė tu­rin­ti iš­lip­ti iš bokš­te­lio ir nu­ei­ti pa­tik­rin­ti gy­vū­no. Man li­kus vie­nai gal­vo­je dėl ne­pa­aiš­ki­na­mų prie­žas­čių ėmė suk­tis Jo­no Bi­liū­no „Kliu­džiau“: „Tai bu­vo vie­na­ti­nis ma­no gy­ve­ni­me šū­vis. Bet lai­min­gas <…>“ Ar lai­min­gas, dar ne­ži­no­jau.

Šū­vis bu­vo taik­lus, stir­ni­nas – su­me­džio­tas. Tiek R.Ri­ba­čiaus­kas, tiek J.Tu­či­na man pa­aiš­ki­no, kad taip at­lie­ka­ma se­lek­ci­ja. Abu me­džio­ja tuos gy­vū­nus, ku­rie nė­ra per­spek­ty­vūs, tai yra ne­ga­li su­si­lauk­ti stip­rių ir ge­rų pa­li­kuo­nių. Tai­gi me­džio­jant se­nus pa­ti­nus ap­sau­go­ma rū­šis.

„Mes nie­ka­da ne­si­tai­ko­me į per­spek­ty­vius pa­ti­nus. Vaiz­din­gai sa­kant, per­spek­ty­vų ga­li­ma api­bū­din­ti taip: mo­ki­nys, ku­ris yra ant­ro­kas, ta­čiau mąs­to kaip šeš­to­kas, taip ir pa­ti­nai: jie at­ro­do jau­nes­ni, bet dau­gu­ma ro­dik­lių, pa­vyz­džiui, ra­gai, ro­do jų bran­dą“, – vaiz­džiai aiš­ki­no J.Tu­či­na.

Me­džiok­lė – die­vų pra­mo­ga

Me­džiok­lę daug kas įsi­vaiz­duo­ja kaip bru­ta­lų už­si­ė­mi­mą, o R.Ri­ba­čiaus­kas at­sklei­džia ir ki­tą jos pu­sę: „Me­džiok­lė – vie­nin­te­lis už­si­ė­mi­mas, ku­rį die­vai pa­li­ko žmo­gui.“

Kiek­vie­nas ti­kė­ji­mas tu­ri me­džiok­lės die­vy­bę: ro­mė­nai – Dia­ną, grai­kai – Ar­te­mi­dę, pa­go­nys – Me­dei­nę, krikš­čio­nys – šv. Hu­ber­tą.

Lie­tu­vo­je me­džio­to­jai už lai­mi­kius dė­ko­ja šv. Hu­ber­tui, o lap­kri­čio 3-iąją mi­ni­ma Me­džio­to­jų die­na, per ją ren­ka­ma­si į šv. mi­šias. Pa­dė­ką šv. Hu­ber­tui gir­dė­jau ir po šios sėk­min­gos me­džiok­lės, taip pat jo at­si­pra­šo­ma su­me­džio­jus gy­vū­ną – abu me­džio­to­jai pri­spau­dė ran­kas stir­nos pa­ti­nui prie šir­dies, o tarp dan­tų įdė­jo me­džio ša­ke­lę – tai pas­ku­ti­nio kąs­nio tra­di­ci­ja, at­lie­ka­ma kas­kart su­me­džio­jus gy­vū­ną.

Me­džiok­lė = gam­ta

Bū­ti me­džiok­lė­je – ne tas pats, kas šau­dy­ti ir žu­dy­ti. Taip, yra me­džio­to­jų, ku­riems tai to­ly­gūs už­si­ė­mi­mai, tą pri­pa­žįs­ta ir me­džio­to­jų sąjungos „Gam­ta“ pre­zi­den­tas. J.Tu­či­na ir R.Ri­ba­čiaus­kas – pa­vyz­dys, kad me­džiok­lė­je ga­li­ma pra­leis­ti tris va­ka­rus per sa­vai­tę, ta­čiau pir­mą se­zo­no šū­vį pa­leis­ti tik lie­pos vi­du­ry­je.

Į klau­si­mą, ką aš ma­čiau me­džiok­lė­je, tu­rė­čiau at­sa­ky­ti: „Nie­ko.“ To­kio at­sa­ky­mo ma­ne iš­mo­kė pa­ty­rę me­džio­to­jai. Nie­ka­da ne­va­lia iš­duo­ti, ko­kius gy­vū­nus ma­tei miš­ke, nes tai tas pats, kas pa­sa­ky­ti sa­vo ban­ko są­skai­tos slap­ta­žo­dį. Kaip sa­kant, kas nu­ti­ko me­džiok­lė­je, tas jo­je ir li­ko.

Pir­mos me­džiok­lės ir pir­mo pa­si­ma­ty­mo ale­go­ri­ja ma­no at­ve­ju ne šiaip sau. Kaip iš­kart po pir­mo pa­si­ma­ty­mo ne­ži­nai, ar bū­si pa­kvies­ta į an­trą, taip ir po pir­mos me­džiok­lės ne­ga­li ži­no­ti, ar va­žiuo­si me­džio­ti dar sy­kį.

Patalpinta: Lietuvoje, Naujienos