Tiesiai brėžiamos linijos neapibrėžia gyvenimų
Skirstyti dalykus į juodus ir baltus yra vienas mėgiamiausių žmonių užsiėmimų. Mokykla, žiniasklaida, knygos pasirūpina, kad kiekviena nauja karta žinotų, jog nelaisvė yra juoda kaip bjauriai krankiantis varnas, o laisvė – balta kaip žydrame danguje lengvai sklandantis balandis. Tačiau danguje yra daugiau paukščių, spalvų paletėje yra daugybė atspalvių, o laisvė turi savų niuansų, apie kuriuos gali papasakoti tik patys žmonės. Man pasisekė − į kelią iki laisvės, kurį teko nueiti Lietuvai, dar galiu žvelgti senelių ar tėvų akimis, kurios matė daugiau nei įprastai išdėstoma ant baltų popieriaus lapų.
Seneliui Liudui dabar 75-eri. Gimęs vos prasidėjus Antrajam pasauliam karui, didžiają gyvenimo dalį jis, kaip ir kiti jo kartos atstovai, gyveno Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje, arba skambiau − nelaisvėje. Paprašytas papasakoti apie tą laikotarpį, senelis skubiai išsitraukia storą nuotraukų albumą ir šypsodamasis tiesia fotografiją, kurioje niekas nesišypso. Grupelė basų, murzinų, galvas nunarinusių vaikų šalia apgriuvusio medinio pastato − taip atrodo senelio pirmos klasės nuotrauka, kurią jis itin brangina. Nejučia susimąstau apie save klasės nuotraukose − nėriniuotą, išdabintą, tačiau mano mintis nutraukia senelis: „Aš tas, su purviniausiomis kojomis”, − beda pirštu į fotografiją jis.
Liudo tėvai, mano proseneliai, turėjo apie 30 ha dirbamos žemės − tiek pakako, kad būtum tituluotas buože ir išsiųstas ten, iš kur dauguma negrįždavo. Visgi visais laikais, visas sistemas įveikdavo žmogus − prosenelis ir proprosenelis žemę pasiskirstė dalimis, po 10 ha ir 20 ha, o užsukus karininkams, vykdantiems trėmimą, negailėjo vaišių. Žinoma, ne visi lašiniais ir degtine sugebėjo nusispirkti laisvę. „Išvežė mano tetą. Nuvežė į Lenos deltą. Ten esant nežmoniškam įšalui moterims liepdavo gaudyti žuvį“, − labiau piktai nei liūdnai dalinosi prisiminimais senelis.
Likusiems gimtinėje gal ir neteko kęsti šalčio, bet teko patirti badą. Nacionalizacija sulygino ne žmones, o jų pilvus − visi liko tušti. Iš 30 ha senelio šeimai teliko 60 a, pjaunama mašina, karvės, arkliai − viskas buvo atimta. „Duoną kepdavome iš grūdų, maišytų su bulvėmis”, − tuščiu žvilgsniu kalbėjo senelis.
Kaip kelios dienos neatspindi gyvenimo, taip ir kelių metų įvykiais negalima apibrėžti viso okupacijos laikotarpio. Būdamas vos dešimties, Liudas išsilaisvino iš kaimo ir persikėlė į miestą. Baigęs mokslus, pradėjo dirbti. 1990 metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, senelis buvo penkiasdešimtmetis Utenos melioracijos statybos valdybos (MSV) darbų vykdytojas, gavo tais laikais visai neblogą algą. Jauna Lietuva, ką tik nukirpusi bambagyslę su Sovietų Sąjunga, neturėjo lėšų sausinimo ir kelių statybos darbams, o Maskva nutraukė finansavimą, tad neilgai trukus senelis prarado darbą. „Materialine prasme tai buvo prastas laikas“, − teigė senelis Liudas, tačiau iškart patikino, jog jis yra Lietuvos patriotas ir džiaugėsi atkurta valstybe. Pasak jo, nepriklausomybė atsilikusiam kraštui suteikė galimybę vytis taip nutolusias Vakarų valstybes − po truputį įsigyti kokybiškos technikos; pradėti naudotis ne tik gyvybiškai reikalingomis, bet ir prabangos prekėmis.
„Viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti“, − galiausiai užversdamas nuotraukų albumą nukirto senelis.
Tėtis Laimis savo akimis taip pat matė kelių politinių režimų niuansus. Gimęs sovietinėje sistemoje, tiesa, jau kur kas švelnesnėje, sulaukęs aštuoniolikos, dovanų jis gavo laisvę, tik, regis, tos dovanos per daug nesureikšmino. „Visada buvau ir būsiu paprastas darbininkas, kuriam viską reikia užsidirbti pačiam. Atkūrus nepriklausomą valstybę, aš asmeniškai netapau laisvesnis nei buvau“, − sakė jis.
Įžengęs į pilnametystę, Laimis, kaip ir kiti tokio amžiaus jaunuoliai, gavo šaukimą atlikti privalomą karo tarnybą Sovietų Sąjungos armijoje ir nusprendė… pasislėpti. „Dvi savaites aš, mano draugas ir šuo tūnojome Kvyklių kaime“, − šypsodamasis kalbėjo tėtis. „Nuobodžiavome, vienas kitam įgrįsome, o grįžę namo jau po nepriklausomybės paskelbimo vis tiek gavome šaukimus − tik šįkart į lietuvišką kariuomenę.“
Taip tėčio draugas atsidūrė Lietuvos kariuomenės dalinyje „Geležinis vilkas“, o mano tėtis – Visagine, komendantinėje kuopoje, kurią šmaikščiai praminė „Medine lape“. „Kariuomenė mane išmokė pasikloti lovą, žygiuoti, paklusti, bet nė vienas iš mūsų ten nebuvo patriotas“, − teigė Laimis.
Paklaustas apie esminius pasikeitimus prieš ir po nepriklausomybės kūrimo, Laimis pasakojo, kaip Sovietų Sąjungos laikais šaltą žiemą namuose užkurdavo viryklę ar paleisdavo karštą vandenį vien tam, kad būtų šilčiau. „Vis tiek beveik nieko nekainuodavo“, − juokėsi jis.
Taip pat tėtis prisiminė, kaip sodo kaimynui, vieninteliam turėjusiam dviaukštį namelį, valdžia nugriovė antrą aukštą, nes visi privalėjo būti lygūs, visomis prasmėmis. „Tuomet šie dalykai buvo savaime suprantami. Pavyzdžiui, dabar nuėjus į parduotuvę galima pavargti ir susinervinti renkantis iš daugybės prekių, o tada visas kiemas kramtė vienos rūšies kramtomąją gumą ir niekam dėl to nekilo problemų“, − ramiu tonu pasakojimą baigė tėtis.
Aš esu šios šeimos trečios kartos atstovė, gimusi 1995 metais, ir apie okupacijos laikotarpį žinau tiek, kiek man papasakoja. Jausdama baimę klausausi tremtinių pasakojimų, pagarbiai žvelgiu į tuos, kurie, užuot plaukę pasroviui, pasirinko priešintis, džiaugiuosi skaitydama apie pergales, liūdžiu, girdėdama apie pralaimėjimus. Tačiau tokie kaip aš žino tik faktus, o tada gyvenę žmonės prisimena ir detales. Akivaizdu, jog vienintelis būdas gimusiems laisvėje suprasti, kokios spalvos yra nelaisvė, apie tai kalbėtis su ją išgyvenusiaisiais. O pasikalbėjus galima suprasti: nors Lietuva nepriklausoma tik 25-erius metus, paprasti jos žmonės laisvę savyje nešiojasi kur kas ilgiau.