Nepaprastų žmonių – nepaprastas gyvenimas

Teptukas rankose, drobė prieš akis bei vaizdingas pačios sukurtas natiurmortas – štai tokia garsios dailininkės Nomedos SAUKIENĖS kasdienybė. Jei ne retkarčiais užklumpantys buities darbai, netikėtai į kiemą užsukę kaimynai ar gurgiantis pilvas, pranešantis, jog dirbant reikia ir pavalgyti, menininkė, ko gero, nė nepaleistų iš rankų dažų paletės bei teptuko tol, kol darbas nebūtų baigtas. Deja, nuo buities darbų: valgio ruošimo, namų tvarkymo ar drabužių skalbimo niekur nepabėgsi.

Dailininkė Nomeda Saukienė. Tomo Kaupočiaus nuotr.Dailininkė Nomeda Saukienė. Tomo Kaupočiaus nuotr.

Mažai yra tokių žmonių, kurie nežinotų menininkų Saukų šeimos – jų vardas išgarsėjęs ne tik Lietuvoje, bet ir gerokai už jos ribų. Tapytoja Nomeda Saukienė gimė 1957 m. rugpjūčio 21 d. Dusetose, Zarasų rajone. 1981 m. ji baigė Lietuvos dailės valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Tapybos fakultetą. Nuo 1988 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Nuo 1983 m. Nomeda dalyvavo daugiau nei 50 grupinių parodų Lietuvoje ir 13 užsienyje: Rusijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, Švedijoje, JAV. Yra surengusi net 24 asmenines tapybos parodas, o dailininkės kūrinių yra įsigijęs Lietuvos dailės muziejus bei privatūs kolekcionieriai iš Lietuvos ir užsienio šalių.

Nomeda Saukienė kartu su savo vyru Šarūnu Sauka jau daugiau nei dvidešimt metų gyvena nedideliame Užtiltės kaime prie Dusetų miestelio, esančio Zarasų rajone. Proziškai pavadintoje Melioratorių gatvėje yra nedidelis medinis Nomedos močiutės Bronės paliktas namukas – persmelktas aliejinių dažų bei terpentino kvapo. Čia ji gimė, o vėliau išvyko studijuoti dailės į Vilnių. Nors pati keletą kartų yra minėjusi, jog ji labiau mėgsta miestą nei provinciją, baigusi studijas ir neradusi palankių galimybių pasilikti sostinėje, grįžo į močiutės namus Dusetose. Vasarą čia yra nepaprastai gražu: netoliese tyvuliuoja Sartų ežeras, prie kurio kiekvienais metais rengiamos tradicinės Sartų žirgų lenktynės, namą juosia sodas, kuriame gausu obuolių, vyšnių, serbentų ir kitų gėrybių. Šį sodą sodino pati dailininkė ir jos vyras. Tačiau Nomeda Saukienė obuoliais pernelyg nesidžiaugia, kadangi su jais būna daugiau vargo negu naudos – juos reikia surinkti ir sunešti į rūsį, o palikti likimo valiai krituoliai nuolatos kliūva po kojomis, pūna. Dar blogiau, kad obelų šakos tiesiog lūžte lūžta nuo jų gausos. Lygiai taip pat ir dėl uogų: būtų galima virti gardžias uogienes bei džemus, tačiau tam reikia laiko ir noro, o menininkė jo neturi. Jokių gyvulių, daržų ar gėlynų ji taip pat neaugina: „Kai savo kieme matau parudavusią žolę, tada suprantu, kad atėjo tikra vasara ir tai man labai patinka. Jeigu patinka sudegusi žolė, aš nenoriu lietaus, tai kokia iš manęs ūkininkė?” Tačiau sodas bei jame augančios gėrybės dažnai praverčia kuriant naują paveikslą. Dailininkė labai mėgsta savo paveiksluose vaizduoti lauko gėles, alyvas, rugius, todėl prisirenka jų pilną glėbį iš laukų, krauna į automobilio bagažinę ir vežasi namo. Tada komponuoja puokštes ir įamžina jas drobėje. Vėliau tos gėlės sudžiūsta, praverčia žiemą. Tiesa, žiemą būna šiek tiek kitaip – šaltis nelepina gražiais vaizdais pro langą, tačiau židinyje spragsinčios malkos, karštos arbatos puodelis bei gera knyga rankose suteikia visai smagią ir šiltą atmosferą. „Jaukiausia mano vietelė — prie krosnies. Rudenį ir žiemą ten sėdėdama galiu megzti, skaityti”, – pasakoja dailininkė.

Žiburiai Saukų namo languose užsižiebia anksti – jau ketvirtą valandą ryto kaimynai gali pamatyti švieseles. Atrodytų, koks žmogus keltųsi taip anksti, jei net neturi ūkio, kurį reiktų prižiūrėti. Tačiau dailininkų pora rytą pradeda netradiciškai, kitaip nei aplinkiniai gyventojai – priešais molbertą su teptukais rankose. Atsikelti anksčiau už ryto gaidžius yra sunku, bet verta – priešaušrio ramybė ir miegantis miestelis netrukdo pasinerti į tapybą ir kelias valandas, kol visi sukyla, ramiai dirbti.

Dailininkė prisipažįsta, jog ji – prasta namų šeimininkė. Valgyti gamina tik iš pareigos, nes maistas jai visiškai nerūpi. „Man valgio kartais netgi nereikia. Jei esu labai alkana, galiu išsikepti kiaušinį”, – tvirtina Nomeda. Todėl maisto ruošimu namuose užsiima jos vyras Šarūnas. Buitinės technikos Saukų namuose taip pat nelabai rasi, nes su naujosiomis technologijomis jiems yra itin sunku susibičiuliauti. N. Saukienei tiesiog neužtenka kantrybės išnagrinėti visus prietaisus ir įtaisus, skirtus namų ruošai, išsiaiškinti jų veikimo principus. O kartais buitinė technika būna tiesiog per trapi arba pernelyg prastos kokybės. „Praeitais metais nusipirkau džiovyklę uogoms, manydama, jog prisiversiu bent uogų prisidžiovinti. Bet džiovyklės grotelės buvo pernelyg plačios – labiau skirtos obuoliams ir kriaušėms, – nepasitenkinimu technika dalinasi Nomeda, – tuomet turėjau sukti galvą, kaip su ja džiovinti žemuoges. Tačiau taip ir nepanaudojau jos nė karto – nei uogoms, nei obuoliams.“ Tiesa, prie kompiuterio menininkės taip pat dažnai neišvysi. Dirbti kompiuteriu nemoka ir netgi neturi noro mokytis – prie jo prisėda tik esant svarbiam reikalui, dažniausiai ryšius su išoriniu pasauliu ji patiki tvarkyti savo vaikams. „Neįsivaizduoju, kas yra facebook, twitter ir panašūs dalykai. Žodžiai lyg ir girdėti, bet neturiu supratimo, kokia jų paskirtis“, – tikina dailininkė.

Tačiau labiausiai jai patinka būti vienai ir atsiduoti kūrybai, todėl dailininkė labai nemėgsta netikėtų svečių, kurie sujaukia kūrybinę atmosferą. Jeigu kas nors užeina bent vienai minutei, darbas sustoja visai dienai. Menininkei nuolat reikia kovoti su savimi, kad visiškai neužsisklestų, neizoliuotų savęs nuo išorinio pasaulio, nesėdėtų visą laiką vien tik savo studijoje. Dėl to ji pradėjo mokyti vaikus dailės Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijoje – kad nors kartais būtų priversta išeiti iš namų ir pabūti tarp žmonių. Nomeda sako, kad vaikai gali išmokti piešti, tapyti, svarbiausia, jog turėtų noro, galimybių bei laiko. „Svarbiausia netingėti dirbti dirbti dirbti“, – tvirtina ji.