Pagrindiniai regioninės žiniasklaidos maitintojai
Pagal Visuomenės informavimo įstatymą politinės partijos ir valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos negali būti viešosios informacijos rengėjais. Tačiau tas pats įstatymas nedraudžia valdžios institucijoms informuoti apie savo veiklą, ką jos dažnai daro leisdamos neperiodinius informacinio pobūdžio leidinius ar užsakydamos informacines publikacijas regioninėje spaudoje. Taip jau sutampa, kad pastarojoje informacijos apie savivaldybių veiklą ima daugėti artėjant rinkimams, o rinkiminei kampanijai jau prasidėjus, svarbiausiais regioninės spaudos maitintojais ir „žurnalistais“ tampa rajonų politikai.
Regioninėje spaudoje – „valdiškos“ publikacijos
Rengdami šią publikaciją pasidomėjome, kaip dažnai Aukštaitijos savivaldybėms ir jų politikams pavyksta šmėžuoti vietinės žiniasklaidos puslapiuose. Taip pat mėginome pasiaiškinti, už kieno pinigus politikai tai darė.
Rengdami Aukštaitijos laikraščių apžvalgą, pervertėme antrojo 2014 m. pusmečio ir 2015 m. spaudą. Redakcijos dėmesio sulaukė „Anykšta“, „Šilelis“ (Anykščių raj.), „Mūsų Ignalina“, „Molėtų Vilnis“, „Panevėžio Rytas“, „Gimtasis Rokiškis“, „Žeimenos krantai“ (Švenčionių raj.), „Švenčionių kraštas“, „Utenos apskrities žinios“, „Utenis“, „Utenos diena“, „Zarasų kraštas“. Tam, kad skaitytojas dar geriau įsivaizduotų, kokie yra Aukštaitijos rajoniniai laikraščiai, jam verta žinoti, kad mažesniųjų miestų (Molėtai, Zarasai, Švenčionys) laikraščiai yra 4-8 puslapių apimties, nespalvoti arba turintys sąlyginai spalvotą (mėlynos, žalios ar kitos spalvos antraštės) pirmajį ir paskutinijį puslapius, leidžiami nuo kelių šimtų iki 5 tūkst. tiražu ir skaitytojus pasiekia vieną-du kartus per savaitę. Daugumos jų kaina nesiekia 50 euro centų ir nėra brangesnė už 1 eurą. Tik Anykščių ir kiek daugiau gyventojų turinčių Utenos bei Panevėžio gyventojai gali skaityti spalvotus, 8-16 puslapių turinčius laikraščius.
Rajonų laikraščiuose daugiausiai rašoma apie tai, kas įdomu vietos gyventojui, bandoma gilintis į krašto problemas, daug rašoma apie regiono menininkus, kultūros įvykius. Rengdami publikaciją pasidomėjome ir užsakomųjų straipsnių ir reklamos turiniu. Redakcijai pavyko užfiksuoti, kad beveik kiekviename Aukštaitijos laikraščių numeryje, be tradicinių vietos verslininkų, fizinių asmenų skelbimų, galime rasti informaciją, kurią tiesiogiai ar per viešinimo konkursus perka valstybinės institucijos ir įmonės. Gyventojams reikšmingą informaciją vietiniuose laikraščiuose skelbia LESTO, „Sodra“, Valstybinė mokesčių inspekcija, Teritorinės ligonių kasos. Dažniausiai tai bendro pobūdžio informacija, kurią galime laikyti naudinga tiek skaitytojams, tiek pačiam laikraščiui.
Iš visų gyventojams svarbios informacijos viešintojų reikėtų išskirti rajonų savivaldybes, kurios laikraščių plotus perka viešuosiuose pirkimuose, ir sunku atsakyti, kas šiuo atveju yra geriau: savivaldybės sprendimas viešinti informaciją visuose rajono laikraščiuose ar savivaldybės pozicija viešinimo pinigų nepadalinti visiems. Pirmuoju atveju pinigų iš savivaldybės gauna visi ir, žinant, kad rajono laikraščiui net ir maži pinigai yra gyvybiškai svarbūs, galima teigti, kad rajono savivaldybė padeda išsilaikyti rajono spaudai. Tačiau šioje situacijoje laikraščių redakcijos neabejotinai gali susidurti su dilema – kaip kritikuoti svarbų „pinigų šaltinį“. Kita vertus, nutinka ir taip, kad „savivaldybės atlyginimas“ nepadalinamas visiems ir, negavęs „valdiškų“ pinigų, kitas rajono laikraštis gali būti pernelyg „piktas“ ir savivaldybės adresu žerti nepamatuotą kritiką.
Tam, kad gyventojams nekiltų klausimų, kas parengė jiems naudingą informaciją, visa savivaldybės perkama informacija, pagal viešinimo taisykles, turi būti pažymėta „Rajono savivaldybės informacija“. Iš pirmo žvilgsnio toks užsakytas straipsnis nėra jau toks blogas, nes rajono skaitytoją kartais tikrai pasiekia visiems gyventojams svarbios naujienos. Tačiau mūsų mums užkliuvo kelios rajono merų viešųjų ryšių gudrybės, kai informaciniame puslapyje apie savivaldybės pastangas išsikovoti didesnes lengvatas elektros energijai ar informacijos apie nuo 2015 m. rajone pakeltus švietimo darbuotojų atlyginimus, kai apačioje vietoje įprasto „Rajono savivaldybės inf.“ pasirašoma „Ignalinos meras Henrikas Šiaudinis“ ar „Savivaldybės meras Alvydas Katinas“.
Šią informaciją mes, žurnalistikos studentai, skaitome tarp eilučių ir suvokiame, kad tokiu būdu meras reklamuojasi už rajono gyventojų pinigus. Tačiau ar nėra taip, kad artėjant rinkimams vargšas provincijos gyventojas apie mero padarytą gerą darbą supranta tiesiogiai?
Politinė reklama regioninėje spaudoje
Taip jau sutapo, jog atliekant užsakomojo pobūdžio straipsnių santykio su kitu redakciniu žiniasklaidos priemonių turiniu analizę buvo tiriama priešrinkiminio ir rinkiminio laikotarpių rajoninė spauda, kas leido pažiūrėti, kaip politinėms partijoms sekėsi atsiskleisti Aukštaitijos spaudoje.
Iš užsakomųjų straipsnių ir reklamos turinio, jų kiekio matyti, kad aktyviausią rinkiminę kampaniją Aukštaitijoje vykdė Liberalų sąjūdis. Ši partija apie savo rinkimines nuostatas ir pažadus informavo kone visų Aukštaitijos rajonų laikraščiuose. Nuo liberalų kiek atsiliko Socialdemokratų ir Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos. Kiek mažiau per šiuos savivaldybių rinkimus Aukštaitijos laikraščiuose reiškėsi įprastai rajono spaudoje labai aktyvios būdavusios Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijos.
Pastebėta, kad politinio pobūdžio rinkiminė informacija visuose Aukštaitijos leidiniuose užėmė apie 30-40 proc. turinio. Tačiau pro redakcijos akis nepraslydo ir išskirtinis atvejis, kai, pavyzdžiui, vasario mėnesio 8 puslapių laikraščio „Zarasų kraštas“ užsakomieji politikų straipsniai ir partijas reklamuojantys skelbimai sudarė 70-80 proc. Įdomu, kad berods tas pats „Zarasų krašto“ numeris vieną kartą išėjo be redakcijos „pagaminto“ pirmojo ir beveik visų kitų puslapių. Galima sakyti, kad būtent tą numerį „paruošė“ politikai. Išleisdami tą numerį, žurnalistai tarp politikų batalijų ir karikatūrų turėjo įkomponuoti TV programą, įdomybes, receptus ir likusius paprastų mirtingųjų skelbimus. Tačiau zarasiškiams sekėsi bent tuo, kad rajono laikraštyje aktyviai reiškėsi ir atsakomosiomis nuomonėmis keitėsi įvairių partijų politikai.
Universiteto žurnalisto redakcijai pavyko užfiksuoti analitinių straipsnių, politinių karikatūrų.
Anykščiuose rinkimus ir politinę kovą spaudoje laimėjo liberalas Kęstutis Tubis
Dar įdomesnes, tik kiek daugiau į vienus vartus vykstančias rinkimines batalijas „Anykštoje“ galėjo stebėti anykštėnai, kai norėdami TV programoje pažiūrėti, kada rodys jų mėgiamą serialą, galėdavo išvysti tai, ką, laimėjęs rinkimus, su jau buvusia rajono valdžia darys liberalų kandidatas Kęstutis Tubis. Taip serialo laiką besitikslinantys anykštėnai kone kas savaitę galėdavo išvysti: „KGB pakalikai mane bando sukompromituoti šmeižtu. Mano atsakas – kuo pats kvepi – tuo kitą tepi“. „Jūsų balsus pavogė. Paskutinis šansas atstatyti teisybę – balsuoti už teisingą K. Tubį“. „Išdavikiškai sudarytos KGB koalicijos cementas – baimė, kad tapęs meru, K. Tubis išsiaiškins, kas buvo padaryta per 8 metus“.
Beje, jei reikėtų išrinkti išradingiausiai rajoninėje Aukštaitijos spaudoje rinkiminę agitaciją vykdžiusį politiką, juo be konkurencijos būtų pripažintas minėtas politikas, tuometis Liberalų sąjūdžio kandidatas, dabar jau inauguruotas Anykščių rajono meras Kęstutis Tubis. Politiko komandos išradingumas (o gal ryšiai ar pinigai) lėmė, kad skaitydamas publikacijas apie Panevėžio „tulpinių“ sutriuškinimą ar sudėtingą policininko (K. Tubis – buvęs aukštas Lietuvos policijos pareigūnas) žmonos gyvenimą galėdavai nuspręsti ir už ką balsuoti savivaldybių rinkimuose.
Spaudoje aktyviai bandė reikštis ir pagrindinis liberalo konkurentas ankstesnis Anykščių meras konservatorius Sigutis Obelevičius, tačiau „Anykštoje“ jo pavardė daugiausia buvo siejama su iš kaži kur išdygusiomis neva jam sekso paslaugas už pinigus teikusiomis Gitana ir Jurgita.
Neatmeskime, kad „senų draugių“ atsiradimas pačiame rinkiminės kampanijos įkarštyje galėjo būti kažkieno planuotas, tačiau juodosios rinkiminės technologijos reikalautų konkrečios atvejo analizės, kurią atlikti paliksime didžiajai šalies spaudai.
Rajonų politikai spaudoje „rašė“ apie viską
Jei tikėtume, kad visų rajono kandidatų straipsnius parašė patys rajono politikai, juos neabejotinai galėtume pagirti už puikią žurnalistiką, kai, pavyzdžiui, kitų rajonų laikraščiuose kai kurie iš jų dalinosi patarimais, kaip atsigauti rajono verslui, ar prisiminimais apie tremtį Sibire, 1991 m. pučą Maskvoje. Dažniausiai tie, kuriems rinkimuose sekėsi prasčiau, arba tie, kurie turi mažiau finansinių resursų, buvo mažiau išradingi ir pateikdavo savo nuotrauką bei sąrašo numerį ar straipsnį „Kodėl aš balsuosiu už Vardenį Pavardenį“.
Stebėdami šią politinę situaciją spaudoje rajono politikams ir toliau galime linkėti savivaldybių rinkiminę kampaniją vykdyti rajono spaudoje, nes tai daryti verta dėl dviejų priežasčių: tai labai naudinga sunkiai galą su galu suduriančiai rajoninei spaudai ir kitų informacijos šaltinių nenaudojantiems rajono gyventojams, kurie lengviau gali atsirinkti už ką balsuoti, išklausyti nuomonių, jei rinkiminė kampanija rajoninėje spaudoje vykdoma sąžiningai.
Kitas straipsnis | Grįžti į pradžią